„Moksliniai tyrimai visada susiję su rizika – juk einame ten, kur dar nežinome, kuo tai baigsis“, – sako prof. Saulius Klimašauskas. Lietuvos mokslo finansavimo sistemoje, jo vertinimu, galėtų būti daugiau erdvės rizikingiems ir ilgalaikiams tyrimams. Trumpa projektų trukmė ir reikalavimas iš anksto įsipareigoti dėl konkrečių rezultatų bei publikacijų nėra palankūs giliems, ilgalaikiams tyrimams ir galimybei nukrypti nuo pirminio plano. O būtent tokie netikėti posūkiai kartais gali atverti kelią reikšmingiems mokslo proveržiams.
Prof. S. Klimašauskas – Vilniaus universiteto (VU) profesorius, vienas žinomiausių Lietuvos molekulinės biologijos tyrėjų. Jo darbai apima DNR metilinimo mechanizmų, DNR ir RNR metiltransferazių bei epigenetinių procesų tyrimus. 2017 m. jis išrinktas Europos molekulinės biologijos organizacijos (EMBO) nariu. EMBO vienija daugiau kaip 2 tūkst. pirmaujančių gyvybės mokslų tyrėjų, o narystė organizacijoje laikoma tarptautinio mokslinio pripažinimo ženklu. Ji taip pat remia tyrėjų mobilumą, jaunųjų mokslininkų programas ir tarptautinį bendradarbiavimą.
Atskira, tačiau glaudžiai su EMBO susijusi institucija – Europos molekulinės biologijos laboratorija (EMBL). Lietuva jos nare tapo 2019 m., o VU Gyvybės mokslų centre nuo 2020 m. veikia VU GMC-EMBL partnerystės institutas, vykdantis genomo redagavimo technologijų tyrimus.
Su profesoriumi pasikalbėjome apie EMBO narystės privalumus, Lietuvos mokslo potencialą ir Europos konkurencingumą.
Savo karjeroje turite daug ne tik sau, bet ir Lietuvai svarbių pasiekimų. Pavyzdžiui, esate pirmasis Lietuvos mokslininkas, gavęs Europos mokslo tarybos (ERC) dotaciją. O ką jums, profesine prasme, davė narystė EMBO?
Visų pirma, tai yra prestižo ir pripažinimo ženklas. Vis dėlto žmonės nori ten patekti – tarp išrinktų narių yra ir daugybė Nobelio premijos laureatų. Taigi viena vertus, tai yra tam tikras kokybės, darbų pripažinimo ženklas. Kita vertus, gauni prieigą prie aktualios informacijos ir, galima sakyti, atsiveria daugiau durų.
EMBO rengia mokslines konferencijas bei mokomuosius kursus, gali paremti narių pranešimus kitose konferencijose. Ypač svarbi veiklos kryptis yra parama jauniesiems tyrėjams – pavyzdžiui, trumpalaikės ar ilgalaikės išvykos vykdyti tyrimus kitose šalyse, dotacijos jauniems mokslo lyderiams įsteigti savo tyrimų grupes Europos mokslo centruose. Ši parama atvira visų EMBO ir asocijuotų šalių mokslininkams konkurso būdu, ja daugelį kartų sėkmingai pasinaudojo VU GMC ir kiti Lietuvos jaunieji mokslininkai. EMBO nariai vykdo paraiškų atrankas, skaito paskaitas ir pan.
Tokia organizacija kaip EMBO Europoje padeda mums šiek tiek ištrūkti iš geografinės atskirties. Ji suartina mokslą Europoje. Mažesnėje valstybėje gali būti labai stiprus mokslininkas, bet tokios struktūros padeda jam tapti daug platesnės bendruomenės dalimi.
EMBO bendruomenėje susirenka labai aukšto lygio gyvybės mokslų tyrėjai. Kokios temos šiuo metu labiausiai rūpi EMBO bendruomenės mokslininkams?
Viskas labai dinamiškai keičiasi. Genų redagavimas, aišku, yra viena iš temų. Nukleorūgščių modifikacijos, įvairios RNR technologijos. Matėme, kas įvyko su iRNR vakcinomis pandemijos metu, o dabar panašūs molekuliniai principai vystomi ir terapijos tikslais. Pavyzdžiui, šia technologija paremta vakcina nuo melanomos, kuri rodo daug žadančius rezultatus klinikiniuose tyrimuose.
Dar viena tema yra dirbtinis intelektas, jo panaudojimas įvairiose gyvybės mokslų srityse. Europa šioje srityje nelabai turi kuo pasigirti, bent jau jeigu kalbame apie didžiausias technologijų kompanijas.
Kodėl? Europą su JAV ar Kinija lyginame nuolat – ne tik gyvybės moksluose, bet ir dirbtinio intelekto, kosmoso ar kitose technologinėse lenktynėse.
Reikia prisiminti, ką lyginame. Europos Sąjungą (ES) sudaro daug valstybių, kurios turi skirtingus interesus ir sprendimų priėmimo sistemas. JAV yra viena federacinė valstybė. Kinija – taip pat viena valstybė ir dar autoritarinė. Strateginių sprendimų priėmimas šiose valstybėse veikia skirtingai nei ES.
Kinijoje priėmus strateginius sprendimus, juos galima įgyvendinti labai greitai. ES reikia derinti skirtingų valstybių interesus, veikia daugiau institucijų, daugiau reguliacinių procedūrų. Nors nuomonių įvairovė daugeliu atvejų yra Europos stiprybė, ji gali ir lėtinti tam tikrus procesus.
JAV mokslo finansavimo sistema patyrė nemažai pokyčių – buvo nutraukta arba sustabdyta nemaža dalis mokslinių tyrimų dotacijų, keitėsi finansavimo prioritetai. Ar ši situacija gali atverti naujų galimybių Europai?
JAV mokslas dabar tikrai susiduria su iššūkiais. Ypač jeigu kalbame apie valstybinį sektorių ir tyrimus, kurie neatitinka tam tikrų politinių doktrinų. Mokslininkams dabar nėra lengvas metas.
Bet reikia matyti ir kitą pusę. JAV yra labai stiprių privačių fondų, daug kitų mokslo finansavimo šaltinių. Teigti, kad visas JAV mokslas staiga sustojo ar kad viskas pasikeitė, būtų neteisinga.
Kita vertus, kai mokslininkai pasijunta nesaugiai, atsiranda galimybė kitoms šalims. Kinija, pavyzdžiui, jau seniai skiria papildomų lėšų tam, kad pritrauktų geriausius mokslininkus iš užsienio, taip pat ir iš Jungtinių Valstijų. Europa irgi turi tokių iniciatyvų.
Manau, kad tai gali būti laikinas dalykas. Bet fundamentalusis mokslas ir apskritai akademinė atmosfera Jungtinėse Valstijose dabar yra supurtyti. Europai tai tam tikra prasme yra šansas. Labai svarbu, kad europinis mokslo finansavimas kol kas laikosi gana stabiliai – nepaisant visų ekonominių iššūkių.
Kaip tada Europai išlaikyti konkurencingumą moksle, jeigu pati jos struktūra yra lėtesnė ir fragmentuotesnė?
EMBO yra viena iš organizacijų, kuri būtent ir bando šitą fragmentaciją mažinti gyvybės mokslų srityje. Atskiros ES valstybės turi savo finansavimo sistemų, savo institucijų, kuriose vykdomi moksliniai tyrimai. Žinoma, mokslininkai ir patys gali laisvai bendradarbiauti, bet tokios organizacijos kaip EMBO sustiprina mainus – per konferencijas, mokymą, jaunųjų mokslininkų rengimą, įvairias finansavimo programas.
Ir tam nebūtinai reikia milžiniškų pinigų. Kartais santykinai nedidelėmis lėšomis galima paremti stažuotę ar kitą mobilumo priemonę ir tyrėjui padėti įsilieti į tarptautinę bendruomenę.
Dar kitas modelis yra EMBL. Tai – konkretūs mokslinių tyrimų centrai ir platesnė europinė mokslo konsolidacija. Vilniaus universiteto Gyvybės mokslų centre taip pat turime partnerystę su EMBL genomo redagavimo technologijų srityje. Tai dar vienas būdas kurti europinę mokslo erdvę.
Žinoma, yra ir Europos mokslo taryba. Ten finansavimas skiriamas konkurenciniu būdu – išrenkamos geriausios idėjos ir stipriausios mokslinės grupės, joms duodamos pakankamai didelės lėšos, kad jos iš tikrųjų galėtų tas idėjas išvystyti. Manau, kad mokslo prasme tokia sistema kol kas gana gerai veikia.
Kai prieš tai minėjau, kad Europoje kai kurie procesai gali vykti lėčiau, turėjau omeny kitą etapą – technologijų kompanijų atsiradimą ir jų dominavimą pasaulyje. Šioje srityje Europoje, man atrodo, turime daugiau barjerų. Tačiau dalis jų yra sąmoningi. Pavyzdžiui, Europa daug griežčiau reguliuoja dirbtinį intelektą ir duomenų naudojimą. Iš vienos pusės, tai apsaugo žmones. Iš kitos – gali lėtinti technologinį proveržį.
Taip, čia įžvelgčiau riziką. Europoje dažniau laikomės atsargumo principo. Pasižiūrime, kur kiti bėga – gal jie nubėgs į kokias dilgėles – tai ko mums ten skubėti? Manau, toks požiūris turi prasmės. Bet, aišku, negalima ir persistengti.
Ypač fundamentiniame moksle turi būti vietos rizikai. Jeigu finansavimas visada skiriamas tik tyrimams, kuriuose jau iš anksto beveik garantuota, kad viskas pavyks, didelių naujų proveržių gali ir nesulaukti.
Tikriausiai, čia svarbi parama ir rizikingiems moksliniams tyrimams? Juk proveržis atsiranda ten, kur rezultato iš anksto negalime garantuoti.
Taip. Europos mokslo tarybos sistemoje būtent rizikai ir yra daug erdvės. Gali ateiti su labai rizikinga idėja, kur nėra jokios garantijos, kad ji pasiseks. Žiūrima į potencialų poveikį – jeigu pavyktų, ar tai būtų stiprus rezultatas? Rizika ten toleruojama. Tai, iš esmės, ir yra tas high-risk, high-gain [didelė rizika, bet ir didelio mokslinio proveržio galimybė, – aut. past.] principas. Bet kartu Europoje turime nacionalines sistemas, ir kiekviena šalis atskirai finansuoja savo mokslą, turi savo politiką, savo vertinimo sistemą. Taigi visa mokslo finansavimo ekosistema yra gana sudėtinga. Nėra taip, kad turime vieną tobulą sistemą ir viskas išspręsta.
O kaip šiuo požiūriu atrodo Lietuva? Ar, jūsų nuomone, Lietuvos nacionalinis mokslo finansavimas pakankamai toleruoja riziką?
Man atrodo, Lietuvos sistemoje gana daug dėmesio skiriama projektų vykdymo kontrolei ir formalių įsipareigojimų priežiūrai. Tai tyrėjams sukuria papildomą administracinę naštą, o dalis resursų tenka projektų priežiūrai. Tokius įsipareigojimus moksliniuose tyrimuose ne visada lengva suderinti su pačia tyrimų prigimtimi, nes rezultato iš anksto tiksliai numatyti negalima.
Juk niekas nežino, kokie tie rezultatai bus ir ar jie bus vertingi. Gali paaiškėti visai kas kita, tuo metu kitas tyrėjas pasaulyje gali paskelbti panašų darbą. Ypač stebina privalomas publikavimas Lietuvos pusei dvišaliuose projektuose – sprendimas, kuris priklauso ir nuo projekto bendraautorių.
Moksliniai tyrimai visada susiję su rizika – juk einame ten, kur dar nežinome, kuo tai baigsis. Beveik visi didieji atradimai nebuvo iš anksto suplanuotas rezultatas. LMT sistemoje, mano nuomone, galėtų būti daugiau erdvės rizikingiems tyrimams ir lankstesniam projektų valdymui. Dažnai turime mažesnius projektus, trumpesnį laiką ir iškart tikintis rezultatų publikavimo. Trumpesnė projektų trukmė ir spaudimas greitai publikuoti gali skatinti orientaciją į kiekybinius rezultatus, nors tarptautinėje konkurencijoje itin svarbi darbų kokybė ir poveikis. Todėl konkuravimas tarptautiniu mastu tampa sudėtingesnis. Kai tyrėjo prašoma parodyti 5 arba 10 geriausių darbų, gali turėti ir 100 ar 300 publikacijų, bet jei nė viena iš jų nedarys įspūdžio recenzentams – prasiskinti kelio į „aukštesnę lygą“ nepavyks.
Žinoma, gerų idėjų gali atsirasti ir iš mažo projekto. Kai projektų administravimui ir formalių rodiklių vykdymui tenka didelis svoris, gali likti mažiau lankstumo kūrybinei iniciatyvai, nukrypimams nuo pirminio plano ar didesnei rizikai.
Nesakyčiau, kad Lietuvoje nėra dirvos fundamentiniam mokslui apskritai. Jos tikrai yra. Tačiau sąlygas ilgalaikiams ir rizikingiems projektams dar būtų galima gerinti – ypač tyrimams, kurių rezultatų negalima pažadėti po dvejų ar trejų metų. Manau, geras žingsnis šia linkme yra prieš kelerius metus startavusi „Universitetų ekscelencijos iniciatyva“, nors ir čia išlieka gana daug administracinių reikalavimų.
Nepaisant to, Lietuvoje turime tarptautiniu mastu labai gerai žinomų mokslininkų – Virginijų Šikšnį, Liną Mažutį, jus ir kitus. Ar tarp jaunesnės kartos Lietuvos mokslininkų matote galinčių pasiekti panašaus tarptautinio pripažinimo?
Žinoma, matau. Jau dabar turime mokslininkų, kurie laimi Europos mokslo tarybos ir kitų tarptautinių programų dotacijas. Dalis jų, studijavę ar dirbę užsienyje, grįžta į Lietuvą. Atvyksta mokslininkų ir iš kitų šalių. Po truputį ekosistema kuriasi. Man atrodo, svarbu orientuotis ne tik į nacionalinius projektus, bet ir stengtis dalyvauti europinėse programose, pritraukti europinį finansavimą ir aktyviau įsitraukti į tarptautinę mokslo bendruomenę.
Ir pabaigai – kokias Lietuvos stiprybes matote jau dabar?
Gyvybės mokslai tikrai yra viena iš jų. Turime veikiančią mokslinių tyrimų ir pramonės ekosistemą. Biotechnologijų srityje matome labai stiprių pavyzdžių. Būtina paminėti ir lazerių bei puslaidininkių technologijas.
Kalbėjosi Goda Raibytė-Aleksa