Birželio pradžioje į Lietuvą atvykę JAV Lietuvių Bendruomenės studentai baigė mėnesį trukusias stažuotes pagal Lietuvių išeivijos studentų stažuočių (LISS) programą. Sėkmingai įveikę atranką, 33 lietuvių kilmės studentai atvyko ne tik įgyti profesinės patirties, bet ir geriau pažinti savo tėvų ar senelių šalį.
Vilniaus universiteto Gyvybės mokslų centre (VU GMC) praktiką atliko dvi LISS programos dalyvės. Viena jų – mikrobiologiją ir psichologiją studijuojanti Kaya Palukaitis, prisijungusi prie dr. Aurelijaus Buroko vadovaujamos mokslininkų grupės VU GMC Biologinių modelių skyriuje, kuriame atliekami mikrobiotos–žarnyno–smegenų sąveikos tyrimai. Praktikos metu ji susipažino su šiuolaikiniais molekulinės biologijos, ląstelių biologijos ir neurobiologijos metodais bei iš arti pažino laboratorijos kasdienybę.
Pasibaigus stažuotei, Kaya Paulkaitis dalinasi savo įspūdžiais apie darbą laboratorijoje, gyvenimą Vilniuje ir patirtį, padėjusią dar labiau sustiprinti ryšį su Lietuva.
Prieš dalyvaudama LISS programoje Lietuvoje buvau lankiusis tris kartus – kai man buvo 8, 13 ir 18 metų. Ketvirtą kartą čia sugrįžau būdama 21-erių, jau kaip LISS programos dalyvė. Šįkart gyvenau bendrabutyje-viešbutyje Vilniuje. Kartu su kitais programos dalyviais dalyvavau įvairiose veiklose ir atlikau praktiką vienoje iš Lietuvos institucijų. Pasirinkau prisijungti prie Vilniaus universiteto mokslinių tyrimų grupės, tiriančios mikrobiotos ir žarnyno–smegenų ašies sąsajas, nes ši tyrimų sritis mane labai domina – studijuoju mikrobiologiją ir psichologiją.
Ankstesnių apsilankymų Lietuvoje metu beveik visą laiką praleisdavau su vienu ar abiem tėvais, todėl turėjau nedaug galimybių savarankiškai pažinti šalį ir jos žmones. Be to, didžiąją laiko dalį leisdavome Kaune, todėl daugelis mano prisiminimų apie Lietuvą susiję būtent su šiuo miestu. Šįkart atėjo metas pačiai pažinti Vilnių.
Prieš atvykdama skaičiau straipsnius, kuriuose Vilnius buvo apibūdinamas kaip vienas laimingiausių miestų jaunimui ir vienas saugiausių miestų apskritai. Mano patirtis tai visiškai patvirtino – Vilnius pasirodė labai svetingas ir draugiškas miestas. Mane ypač nustebino tai, kad net vaikai čia savarankiškai vaikšto gatvėmis ir važinėja viešuoju transportu – didžiuosiuose JAV miestuose tai būtų sunkiai įsivaizduojama. Kalbant apie viešąjį transportą, autobusų sistema čia labai patogi, aiški ir patikima. O ten, kur autobuso neprireikia, daugelį vietų galima lengvai pasiekti pėsčiomis. Buvo labai gera laisvai judėti po miestą ir nebūti priklausomai nuo automobilio.
Be kasdienio gyvenimo Vilniuje, LISS programa beveik kasdien siūlė įvairias veiklas, kurios dar labiau praturtino mano patirtį Lietuvoje. Susitikome su ministrais, keliavome po skirtingus Lietuvos regionus ir dalyvavome įvairiuose renginiuose bei veiklose. Didžiausią įspūdį man paliko plaukimas baidarėmis Vokės upe ir Joninių šventė Rumšiškėse, nors tai tik keli mano mėgstamiausi prisiminimai iš daugybės įdomių patirčių.
Iš LISS programos organizuotų susitikimų ir veiklų susidariau įspūdį, kad Lietuva nuoširdžiai laukia lietuvių kilmės jaunimo sugrįžimo. Atrodo, kad ir įmonės vis labiau domisi jaunais žmonėmis, svarstančiais galimybę ateitį kurti Lietuvoje. Kalbėdama lietuviškai su amerikietišku akcentu pastebėjau, kad žmonės dažnai patys pereina prie anglų kalbos. Prieš kelerius metus būčiau tai supratusi kaip kritiką mano lietuvių kalbai, tačiau dabar suprantu, kad žmonės tiesiog džiaugiasi galėdami užmegzti ryšį tokiu būdu.
Žinoma, sprendimas sugrįžti gyventi į Lietuvą būtų labai reikšmingas ir pakeistų didelę mūsų gyvenimo Jungtinėse Valstijose dalį. Tačiau tokios programos kaip LISS padeda jauniems lietuvių kilmės amerikiečiams geriau išmokti lietuvių kalbą, pažinti kultūrą ir įsivaizduoti, kaip galėtų atrodyti mūsų kasdienis gyvenimas Lietuvoje.
Kita vertus, ne viskas buvo vien tik teigiama. Tėvai mane buvo perspėję apie permainingus Lietuvos orus, ir jie tikrai kartais parodydavo savo charakterį. Nors namuose mėgstu lietų, Lietuvoje jis pasirodė kitoks – sunkesnis, tarsi slėgtų galvą. Taip pat pastebėjau, kad lietuviai yra santūresni, nei buvau įpratusi, tačiau ilgainiui tai man netgi patiko. Pavyzdžiui, atrodo, kad šypsena nepažįstamam žmogui čia kartais sukelia nuostabą. Amerikiečiai kalbėdami dažniau vartoja mandagumo frazes, kurių lietuviai dažniausiai atsisako. Vis dėlto po kurio laiko supratau, kad toks paprastesnis bendravimas turi savo žavesio ir atrodo netgi gaivus.
Darbas laboratorijoje pranoko visus mano lūkesčius. Buvau labai šiltai priimta, o visi laboratorijos nariai noriai padėjo man mokytis ir leido susipažinti su įvairiomis jų darbo sritimis. Laboratorija buvo daugiadalykė – vieni mokslininkai dirbo su bakterijomis, kiti su eukariotinėmis ląstelėmis, dar kiti atliko tyrimus su pelėmis. Kadangi studijuoju mikrobiologiją ir psichologiją, ši patirtis man buvo ypač įdomi, tačiau manau, kad net ir neturint tokio akademinio pagrindo ši laboratorija būtų leidusi pažinti labai platų mokslinių tyrimų spektrą.
Kiekvienoje srityje atsirasdavo doktorantas ar tyrėjas, pasirengęs parodyti savo darbą, paaiškinti atliekamus tyrimus ir atsakyti į mano klausimus. Taip pat turėjau progą su jais bendrauti ne tik apie mokslą – kalbėjomės apie jų gyvenimą, apie skirtumus tarp lietuvių ir amerikiečių požiūrio bei apie tai, ką reiškia gyventi Lietuvoje. Todėl praktikos metu išmokau kur kas daugiau nei vien mokslo dalykų. Svarbiausia, kad turėjau galimybę susipažinti su mokslinių tyrimų aplinka už savo gimtosios šalies ribų.
Esu be galo dėkinga LISS programai už šią patirtį Lietuvoje. Ji padėjo man atrasti naujų galimybių savo ateičiai ir geriau pažinti pačią save. Dabar puikiai suprantu, kodėl tiek daug žmonių rekomenduoja dalyvauti tokiose programose. Tai buvo įvairiapusė patirtis, leidusi man atrasti visiškai naują savo gyvenimo puslapį.