Ruslan Bikmurzin apgynė disertaciją „Mielių β-gliukanų struktūros tyrimai ir molekulinės sąveikos su Dectin-1 receptoriumi in silico analizė“ ir jam buvo suteiktas biologijos mokslo krypties daktaro laipsnis.
Mokslinė konsultantė: prof. dr. Lilija Kalėdienė ((Valstybinis mokslinių tyrimų institutas Gamtos tyrimų centras, gamtos mokslai, biologija).
Disertacijos gynimo tarybos sudėtis: Tarybos pirmininkė - prof. dr. Eglė Lastauskienė (Vilniaus universitetas, gamtos mokslai, biologija); Dr. Visvaldas Kairys (Vilniaus universitetas, gamtos mokslai, biologija), Dr. Martynas Talaikis (Vilniaus universitetas, gamtos mokslai, biochemija), Dr. Vaclav Vetvička (Luisvilio universitetas, JAV, gamtos mokslai, biologija), Dr. Auksė Zinkevičienė (Inovatyvios medicinos centras, gamtos mokslai, biologija).
Biologiškai aktyvios medžiagos, tokios kaip β-gliukanai, pastaraisiais metais sulaukia vis daugiau mokslininkų dėmesio dėl jų gebėjimo moduliuoti imuninės sistemos veiklą. Iš skirtingų šaltinių išskirti β-gliukanai priskiriami biologinio atsako modifikatoriams (BRM), nes jie gali stimuliuoti įvairius imuninės sistemos procesus, įskaitant fagocitozę ir citokinų sintezę. βgliukanai veikia kaip su patogenu susiję molekuliniai šablonai (PAMP), kurie yra atpažįstami įgimtos imuninės sistemos šablono atpažinimo receptorių (PRR), tokių kaip Dectin-1. Dėl šių savybių β-gliukanai tiriami kaip potencialūs imunoterapijos agentai, funkcinių maisto produktų komponentai bei vakcinų adjuvantai.
Šioje disertacijoje dėmesys buvo sutelktas į skirtingais metodais iš mielių išgautų β-gliukanų frakcijų struktūrinę analizę taikant spektroskopinius metodus – pažeistojo vidaus atspindžio Furjė transformacijos infraraudonųjų spindulių spektroskopiją (ATR-FTIR) ir 13C kietojo-kūno branduolių magnetinio rezonanso (BMR) spektroskopiją. Be to, siekiant įvertinti βgliukanų gebėjimą sąveikauti su Dectin-1 receptoriumi, buvo naudojama receptoriaus dimerinė forma ir pasitelkti in silico metodai – molekulinis dokinimas ir molekulinės dinamikos (MD) simuliacija. Šie metodai ne tik leidžia sumažinti eksperimentinių gyvūnų naudojimą, bet ir suteikia detalias įžvalgas apie molekulinės sąveikos mechanizmą.