Rugsėjo 19 d. VU Diskusijų klubas dalyvavo VU Alumnų festivalyje su diskusija apie universiteto misiją, keliant klausimą, ar ši institucija turėtų orientuotis į profesinį rengimą, ar į tiesos paieškas, neapleidžiant asmenybės ugdymo. Dalyviai aptaria istorinę universitetų raidą nuo religinių šaknų ir elito formavimo iki dabartinio aukštojo mokslo, kuriame žinios tapo lengvai prieinamos kiekvienam. 

Pabrėžiama, kad universitetas privalo išlikti erdvė, kurioje per kritinį mąstymą, klaidas ir sudėtingas patirtis bręsta laisvas, atsakingas ir moralų vertybinį stuburą turintis žmogus. Diskusijoje akcentuojama bendruomeniškumo ir mokytojo bei mokinio santykio svarba, padedanti ugdyti specialistus, gebančius ne tik veikti, bet ir drąsiai ginti tiesą. Galiausiai prieinama prie svarbios minties, kad tikrasis išsilavinimas suteikia pasitikėjimą savimi, leidžiantį pripažinti nežinojimą ir nuolat siekti gilesnio supratimo.

Univeriteto rados etapai ir masinis aukštasis mokslas

Aptaraint istorinę universiteto funkciją VU prorektorius dr. Valdas Jaskūnas pažymėjo, kad nors viduramžiais universitetas atsirado kaip institucija, o mokymosi procesas egzistavo ir anksčiau (pvz., Platono akademija). Visgi keičiantis visuomenei keičiasi ir universitetas, tačiau nėra kitos erdvės, kur intelektas turėtų tokį sutelktą potencialą, perduodamą iš kartos į kartą. Dabar apie studijavimo patirtį kalbama kaip apie transformuojančią – į universitetą ateina žmonės gyvenimo tarpsnyje, kuriame vyksta didžiulė intelektinė, socialinė ir emocinė transformacija.

„Ilgą laiką universitetas buvo visuomenės elito rengėjas ir kūrėjas. Tik pastaraisiais dešimtmečiais universitetinis išsilavinimas tapo masiniu reiškiniu. Dabar elitizmas tampa savotiškai pajuokiamas – universitetai nenori būti elitiniai, jie nori būti visiems.“ – teigia dr. V. Jaskūnas. Masiškumą atspindi ir moderatorės Ievos Šiugždaitės pateiktistati duomenys, kad Lietuvoje net 74 % žmonių (25–64 metų amžiaus grupėje) turi aukštąjį išsilavinimą, kai Europos Sąjungos vidurkis siekia apie 30 %. Dr. Aušrinė Jurgelionytė VU Studentų paslaugų ir karjeros skyriaus vadovė, paaiškino, kad tokį šuolį lėmė ir postsovietinis – istorinis lūžis, kai išaugęs visuomenės siekis „siekti daugiau“ natūraliai susisiejo su miesto ir universiteto aplinka, plečiančia akiratį.

Diskusiją išplėtojo prof. Paulius Vaidotas Subačius VU filologijos fakulteto profesurius ir VU rektoriasu vyriausiasis patarėjęs išskyręs tris universiteto raidos etapus: teologinis, švietimo epocha ir technologinė revoliucija, šiuolainis.

Universitetai prasidėjo nuo teologijos studijų. Vienintelė tiesos instancija buvo Dievas. Bendruomenė bandė priartėti prie tiesos ir ją skleisti, tai evangelizavimo, Šventojo Rašto aiškinimo paradigma. Antrąjame etape atsirado inžinierių (tiltams, geležinkialiams statyti) ir mokytojų poreikis. Mokymas tapo tikslu ugdyti žmogų nuo nesuprantančio iki sąmoningo. Šiuose etapuose žinojimas buvo sutelktas universitete bei bibliotekose.

Šiandien, pasak prof. P. V. Subačiaus, gyvename trečiojoje būklėje (etape), kurioje žinojimas yra universaliai pasklidęs ir prieinamas kiekvienam. Kartu iškilo šiuolaikinė kultūrinė nuostata „būk koks esi“, kuri skatina sudaryti sąlygas žmogui atsiskleisti, tačiau atima drąsą reikalauti moralinio stuburo ar nukreipti ugdymą tam tikra kryptimi, cituojant prof. P. V. Subačių „išdėstykim patogiai sėdmaišus, kad visi atsisėstų, kaip jiems patinka ir nebegali sakyti atsisėskite tiesiai, ištiesinsite stuburą“.

Moralinio autoriteto lūkesčiai

Moderatorei iškėlus klausimą, kodėl visuomenėje iki šiol labiausiai pasitikima gydytojo, teisininko ar mokytojo profesijomis ir iš jų tikimasi tam tikros išminties bei moralinio autoriteto, diskusijos dalyviai pabrėžė šių profesijų prigimtį.

Dr. V. Maneikienė akcentavo, kad šios specialybės yra arčiausiai gyvo žmogaus, todėl net ir dirbtinio intelekto amžiuje pacientams bei klientams išlieka būtinas gyvas emocinis ryšys, apjauta bei sąžiningumo ir nekenkimo principai. Dėstytojų pavyzdys, kaip jie elgiasi su pacientais, priima sprendimus ir tvarkosi su klaidomis, formuoja būsimojo mediko asmenybės brandą. Šią mintį papildė ir dr. V. Jaskūnas teigdamas, kad kiti žmonės nuo šių specialistų veiklos tiesiogiai priklauso, todėl šios profesijos yra griežčiau reglamentuojamos. Kartu jis pažymėjo, kad universiteto požiūriu bet kokia veikla, atliekama profesionaliai, yra profesija.

Egzistencinis sukrėtimas, klaidos kaip ugdymo dalis

Diskusijoje daug dėmesio skirta klausimui, kas iš tiesų brandina asmenybę studijų metais. Prof. P. V. Subačius pabrėžė, kad tikrasis universitetas atlieka savo vaidmenį tada, kai studentas patiria pojūtį, jog „krenta nuo uolos“ arba atsiduria beorėje erdvėje – kai pirmą kartą susiduria su tekstu ar reiškiniu, kurio iškart nesupranta, ir yra priverstas iš esmės permąstyti savo nuostatas. Tas egzistencinis sukrėtimas priverčia kitaip pažiūrėti į pasaulį ir save. Remdamasis Imanuelio Kanto idealu, jis teigė, kad universitete žmogus turi būti tikslas pats savimi, o ne priemonė ekonomikai ar technologijoms.

„Mano supratimu, universitetas yra universitetas tada kai jis padaro tą, ką jis turėtų padaryti, kai kaip tik yra tas pojūtis, kad staiga atsidūrei kaip beorėje erdvėje, kad krenti nuo uolos ir tu nežinai, ką daryti – mąstyti kitaip.“ – prof. P. V. Subalčius

Dr. Aušrinė Jurgelionytė universitetą įvardijo kaip „saugią žaidimų aikštelę“ suaugusiam žmogui, kurioje moko ne teorinis knygų skaitymas, o iššūkiai, darbas komandoje ir daromos klaidos. Jai pritarė ir VU Santaros klinikų gydytoja kardiologė dr. Vytė Maneikienė, pažymėjusi, kad medicinoje bei kitose srityse labiausiai moko neigiamos patirtys, praradimai bei gebėjimas teisingai tvarkytis su klaidomis.

Taip pat, buvo išreikštas skeptiškas dr. V. Jaskūno požiūris į studijas, kurios vyksta pernelyg lengvai ir be jokio pasipriešinimo („easy going“). Jo teigimu, būtent susidūrimas su bejėgiškumo situacijomis ir atkaklus kapstymasis iš jų ugdo asmenybės atsparumą, o patiriama intelektinė „kančia“ tampa būtinu gyvenimo prieskoniu. O reaguojant į auditorijos klausimą dėl visapusiško asmenybės ugdymo, dr. V. Jaskūnas paminėjo, kad VU yra įdiegtos individualiosios studijos, suteikiančios galimybę patiems studentams pasirinkti tarpdisciplininius dalykus ir prisiimti atsakomybę už savo išsilavinimą.

Drąsa pasakyti „nežinau“

Aptariant valstybės ir universiteto santykį, dr. V. Jaskūnas išskyrė, kad studentui universitetas suteikia tris pagrindinius gebėjimus: išmokti mąstyti, priimti sprendimus ir veikti profesinėje aplinkoje. Tačiau valstybinės institucijos, finansuojančios aukštąjį mokslą, iš universiteto dažnai reikalauja grynai išmatuojamų rezultatų, tarp kurių „kritinis mąstymas“ retai būna įvardijamas.

Atsakydami į auditorijos klausimus, pranešėjai palietė ir tiesos sakymo bei profesinės etikos temas. VU TSPMI profesorius Vitalis Nakrošius iš auditorijos pabrėžė, kad universitetas palaiko tiesą ne tik rengdamas specialistus, bet ir atlikdamas mokslinius tyrimus bei teikdamas įrodymais grįstus patarimus politikos formavimui. Prof. P. V. Subačius papildė, kad nepakanka vien deklaruoti žinojimą – būtina išmokti įtikinti visuomenę bei politikus, kad tiesa taptų veikiančia realybe.

Galiausiai, reagudami į gydytojo iškeltą idėją apie visuomenės spaudimą žinoti viską, diskusijos dalyviai sutiko, kad drąsa pripažinti savo nežinojimą yra tikros profesinės brandos ženklas. Pasak dr. A. Jurgelionytės, specialisto gebėjimas pasakyti „nežinau, bet pasidomėsiu“ rodo tikrą pagarbą ir dėmesį žmogui, o prof. P. V. Subačius apibendrino, kad "pasitikėjimas savimi leidžia ir pasakyti nežinau, ir pasakyti suklydau, ir pasidžiaugti kito sėkme, nes tu žinai, kiek ji kainuoja.“

Taigi diskusija atskleidė vieningą dalyvių poziciją, kad universitetas negali tapti vien aukštesniosios pakopos profesine mokykla ar gryno amato teikėju. Pašnekovai sutarė, jog tikroji universiteto vertė glūdi bendruomenės kūrime, asmenybės transformacijoje, atsparumo ugdyme bei gebėjime priimti klaidų ir paieškų t.y. nežinojimo patirtį.

Tuo pat metu išryškėjo ir tam tikras iššūkis – kaip suderinti šį neapčiuopiamą moralinio ir intelektinio ugdymo tikslą su pragmatiškais valstybinės institucijos reikalavimais bei rinkos poreikiais. Taip pat lieka atviras klausimas, kaip paversti akademijoje įgytą laisvę bei kritinį mąstymą realia drąsa pasipriešinti sustabarėjusioms sistemoms ar biurokratijai už universiteto ribų.

Teksto autorė: Fausta Jurgilaitė