Sidebar

 

Dalyko

pavadinimas

Mokslo kryptis

kodas

Kamieninis padalinys

Šakinis padalinys (-iai)

Bendroji genetika

Biologija N 010

Gyvybės mokslų centras

Biomokslų institutas

Dalyko apimtis kreditais

10

Studijų būdas

Kreditų skaičius

Paskaitos, individualus darbas, konsultacijos, seminarai (pasirinktinai)

10

Kurso tikslai

Pagilinti paveldimumo ir kintamumo dėsningumų suvokimą, remiantis klasikinėmis ir naujausiomis molekulinių ir genominių tyrimų žiniomis

Pagrindinės temos

  • Mendelio dėsniai, pavienių genų paveldėjimas (nepilnas dominavimas, nepilnas penetrantiškumas, viršdominavimas, kodominavimas, su X chromosoma sukibęs paveldėjimas, lyties ribojami poţymiai, lyties kontroliuojami poţymiai, letalūs aleliai, pleiotropija); chromosominė paveldimumo teorija.
  • Genų sąveika (epistazė, komplementacija, genų modifikacija, pertekliniai genai, intergeninė supresija). Epigenetinis paveldėjimas: dozės kompensavimas ir genominis imprintingas; X chromosomos inaktyvinimo reguliavimas.
  • Genetinė sankiba ir genų kartografavimas: sankiba ir krosingoveris; sukibimo grupės; rekombinantiniai fenotipai; genų kartografavimas, trihibridinio analizuojamojo kryţminimo panaudojimas; intererencija; genų pernaša ir kartografavimas bakterijose, konjugacija.
  • DNR ir RNR struktūra ir funkcijos, jų palyginimas.
  • Eukariotų chromosomų struktūra: DNR sekų tipai, chromatino struktūra; chromatino kompaktizacija, euchromatinas ir heterochromatinas.
  • Telomeros struktūra (telomerų sekos, šelterinas, telomerazė); centromeros struktūra, centromeros chromatinas; metafazinių chromosomų struktūra, kohezinas ir kondensinas.
  • Bakterijų DNR replikacija: replikacijos iniciacija, DNR polimerazės; polimerazinė reakcija, replikacijos terminacija, DNR replikacijos kompleksai; DNR replikacijos klaidų korekcijos mechanizmai, DNR replikacija ir ląstelės ciklas.
  • Eukariotų DNR replikacija: eukariotų DNR polimerazės, chromatinas ir DNR replikacija, DNR replikacija telomerose, telomerazė.
  • Transkripcija bakterijų ląstelėse: promotoriai; transkripcijos iniciacija, elongacija ir terminacija. Transkripcija   eukariotų ląstelėse: eukariotų RNR polimerazės, jų  naudojami   promotoriai   ir reguliuojantys elementai; RNR polimerazė II ir jos transkripcijos faktoriai.
  • RNR modifikacijos (pritaikymas, 5’-kepurėjimas, 3’-“uodeginimas”, splaisingas, bazių modifikavimas). Bakterijų transliacijos iniciacija. Eukariotų transliacijos iniciacija; transliacijos elongacija ir terminacija, poliribosomos.
  • Transkripcinė prokariotų reguliacija: operonai (lac operonas, ara operonas, trp operonas); perteklinė kontrolė; regulonai; promotorių efektyvumas.
  • Transliacinė ir potransliacinė bakterijų genų reguliacija: transliacijos poliškumas, RNR-RNR hibridizacija, riboperjungikliai, ribosomų prisijungimo efektyvumas, kodonų pasirenkamumas, „prastovos“ reakcija, grįžtamojo ryšio inhibicija, baltymų degradacija.
  • Reguliaciniai eukariotų transkripcijos faktoriai: aktyvatoriai ir represoriai, transkripcijos faktorių struktūros ypatybė, Myc-Max sistema; enhanseriai ir sailenseriai; TFIID ir mediatorius; sąveikos tarp enhanserių ir jų viduje; genų reguliaciniai tinklai.
  • Chromatinas ir genų raiškos reguliavimas: chromatino glaudinimas (histonų kovalentinės modifikacijos, nuo ATP priklausomas chromatino struktūros pertvarkymas, izoliatoriai); histonų variantai. 
  • Chromatino pertvarka genus ribojančiose sekose; chromatino pertvarka ir transkripcija, enhanseosoma; epigenetinė genų veiklos reguliacija embriogenezėje (thrithorax group ir polycomb group reguliaciniai baltymai) DNR metilinimas; genetinis imprintingas; X chromosomos inaktyvinimas ţinduolių embriogenezėje.
  • Eukariotų genų veiklos potranskripcinė reguliacija: mRNR modifikuojantys baltymai, alternatyvus splaisingas; mRNR degradacija dėl nonsense kodono, miRNR, RNR ir RNR interferencija.
  • Eukariotų genų transliacinė ir potransliacinė veiklos reguliacija. Eukariotų ir prokariotų genų veiklos reguliacijos palyginimas.
  • Chromosomų struktūros kintamumas: delecijos, duplikacijos, inversijos, translokacijos, padėties efektas. Chromosomų skaičiaus kintamumas: euploidija, aneuploidija. Natūralūs ir dirbtiniai chromosomų skaičiaus pokyčiai: mejozinis neišsiskyrimas, mitozės anomalijos, mozaicizmas, tarprūšiniai hibridai.
  • Genų mutacijos: klasifikacija; pasekmės genotipui ir fenotipui; genų mutacijos nekoduojančiose sekose, mutacijos dėl kartotinių trinukleotidų sekų.
  • Mutacijų atsiradimas ir jų priežastys: spontaninės ir indukuotos mutacijos, mutavimo greitis ir mutacijų daţnis, spontaninių mutacijų priežastys (depurininimas, deamininimas, tautomeriniai virsmai).
  • Cheminiai mutagenai (bazių modifikatoriai, bazių analogai, interkaliuojantys junginiai), fiziniai mutagenai (jonizuojanti ir nejonizuojanti radiacija), mutageniškumo vertinimo metodai; mutacijas sukeliantys kancerogenai.
  • DNR reparacija: tiesioginė reparacija; bazių ekscizijos reparacija; nukleotidų ekscizijos reparacija; neatitinkančių nukleotidų reparacija; rekombinacinė reparacija; aktyviai transkribuojamos DNR reparacija, apeinanti pažaidas DNR sintezė (SOS atsakas).
  • Žmogaus genetinės ligos, jų paveldėjimo tipai ir ypatybės; genetinių ligų nustatymo metodai.
  • Vėžinių  ligų  genetinės  priežastys:  onkogenai  ir  navikų  supresijos  genai;  ląstelės  ciklo  kontrolė. Paveldimos vėžio formos. Virusinė kancerogenezė.
  • Homologinė ir saitspecifinė rekombinacija; genų konversija.
  • Transpozicija, jos tipai ir mechanizmai; hibridų disgenezė ir jos mechanizmai.
  • Populiacijų genetika: polimorfiniai ir monomorfiniai genai; alelių ir genotipų daţniai populiacijose; Hardy-Weinbergo pusiausvyra; inbrydingas, jo reikšmė; inbrydingo koeficientas; alelių dažnį keičiantys neutralūs ir adaptyvūs veiksniai; migracija ir genų dreifas; natūralioji atranka; subalansuotas polimorfizmas; genetinis krūvis.
  • Nebranduolinis paveldimumas: mitochondrijų ir chloroplastų kilmė; mitochondrijų ir chloroplastų genomai; organelių paveldėjimo mechanizmai (homoplazija ir heteroplazija); žmogaus paveldimos mitochondrinės ligos.
  • Rekombinantinė DNR, klonavimas ir vektoriai: restrikcijos endonukleazės; klonavimas; bakterijų vektoriai (plazmidės, fagas liambda, kosmidės, baktrijų dirbtinės chromosomos, „shuttle“ vektoriai); DNR bibliotekos.
  • Eukariotų vektoriai: mielių vektoriai (2 mikronų plazmidė, YEp, YIp, YCp, YAC); augalų vektoriai (Ti plazmidė); P elementai kaip vektoriai; virusiniai vektoriai
  • Rekombinantinių pelių kūrimo metodai; genų papildymas ir pakeitimas; tiksliniai vektoriai.
  • Genomų redagavimas: saitspecifinė mutagenezė, ZFN (zinc finger nucleases), TALEN (transcription activator-like effector nucleases), CRISPR (clustered regularly interspaced short palindromic repeat) – Cas9 (CRISPR-associated nuclease 9).
  • Genų terapija.
  • Genetiškai modifikuoti organizmai (GMO) ir jų panaudojimas: rekombinantiniai mikroorganizmai, molekulinė gyvulininkystė, transgeniniai augalai. GMO rizikos aplinkai ir žmogui vertinimas.
  • Genomų tyrimai: DNR bibliotekos; genominės sekos anotavimas, genų riboženkliai, EST, genų identifikavimas genomuose; baltymo sąveikos su DNR nustatymas.
  • Žmogaus genomo struktūra ir tyrimai: žmogaus genomo ypatybės; žmogaus genetinė įvairovė; lyginamoji genomų analizė, sintenija.
  • Molekulinė evoliucija: homologiniai genai (ortologai, paralogai), filogenetinė analizė; molekulinis laikrodis; šiuolaikinio žmogaus kilmė, archainių žmonių genomai; mitochondrijų ir Y chromosomos panaudojimas evoliuciniams tyrimams; haplotipo sąvoka.

Pagrindinė literatūra

  1. Brooker R.J. Genetics: Analysis and Principles, 6th edn. McGraw-Hill Higher Education. 2018
  2. Hyde D. Introduction to Genetic Principles, McGraw-Hill Higher Education. 2009
  3. Naujausi Nature, Science, Trends in Genetics ir kt. straipsniai.
 

Vertinimo strategija

Vertinimo kriterijai

Egzaminas

Egzamino metu atsakoma į tris atvirus klausimus. Minimalus teigiamas balas: 5.

Doktorantų žinios ir gebėjimai vertinamos balais nuo 1 iki 10. 10 (puikiai) - puikios, išskirtinės žinios ir gebėjimai (doktorantas įvairiapusiškai, moksliškai argumentuotai, savarankiškai, rišliai suformuluoja ir analizuoja klausimą, pateikia išvadas, vartodamas ir suvokdamas dalyko terminologiją); 9 (labai gerai - tvirtos, geros žinios ir gebėjimai (doktorantas aiškiai, savarankiškai, pagrįstai išdėsto ir analizuoja klausimą, pritaiko dalyko terminologiją); 8 (gerai) - geresnės nei vidutinės žinios (doktorantas savarankiškai, pagrįstai, aiškiai išdėsto duoto klausimo esmę, gerai išmano studijuojamo dalyko terminologiją); 7 (vidutiniškai) - vidutinės žinios ir gebėjimai, yra neesminių klaidų (doktorantas savarankiškai, bet nerišliai ir be pagrindimo išdėsto klausimo esmę, vartoja pagrindinius dalyko apibrėžimus); 6 (patenkinamai) - žinios ir gebėjimai (įgūdžiai) blogesni nei vidutiniai, yra klaidų (doktorantas savarankiškai, bet nenuosekliai, paviršutiniškai, neaiškiai dėsto klausimo esmę, suvokia pagrindinius dalyko apibrėžimus); 5 (silpnai) - žinios ir gebėjimai (įgūdžiai) tenkina minimalius reikalavimus (doktorantas savarankiškai, bet neaiškiai, be analizavimo, nenuosekliai dėsto klausimo esmę, iš dalies suvokia pagrindinius dalyko apibrėžimus); 4-1 (nepatenkinamai) - netenkinami minimalūs reikalavimai (doktorantas nesuprantamai, nenuosekliai dėsto klausimo esmę, negeba analizuoti, nesupranta dėstomojo dalyko pagrindinių apibrėžimų).

Konsultuojančio (-ių) dėstytojo (-ų) vardas, pavardė

Pedagoginis

vardas

Mokslo

laipsnis

El. paštas

Juozas Lazutka

prof.

habil. dr.

Donatas Žvingila

prof.

dr.

Patvirtinta Gyvybės mokslų centro Doktorantūros mokyklos Tarybos posėdyje 2021-10-14, protokolo Nr. (4.10)600000-KT-...

Tarybos pirmininkė dr. Daiva Baltriukienė

Siekdami užtikrinti jums teikiamų paslaugų kokybę, Universiteto tinklalapiuose naudojame slapukus. Tęsdami naršymą jūs sutinkate su Vilniaus universiteto slapukų politika. Daugiau informacijos