Mikroorganizmų atsparumą antibiotikams tiek Pasaulio sveikatos organizacija, tiek Europos Komisija įvardina kaip vieną didžiausių problemų, apsunkinančių bakterijų sukeltų ligų gydymą. Pasauliniu mastu ši problema egzistuoja ne tik žmogaus sveikatos srityje, bet ir žemės ūkyje, įskaitant žuvininkystę. Iki šiol neturėję duomenų apie mikroorganizmų atsparumą antibiotikams Lietuvos žuvininkystėje, mokslininkai tyrimais nustatė, kad Lietuvoje antibiotikų vartojimas šioje srityje yra retas ir kontroliuojamas.
Vilniaus universiteto mokslininkės prof. Eglė Lastauskienė bei dr. Julija Armalytė vandens telkinius mūsų šalyje tyrinėjo kartu su Lietuvos sveikatos mokslų universiteto prof. Modestu Ružausku ir jo tyrimų grupe. Tyrimai buvo atliekami vykdant projektą „Intensyvios žuvininkystės poveikis vandens telkinių mikrobiomui ir rezistomui“.
VU projekto dalies vadovė prof. E. Lastauskienė pasakojo, jog mokslininkų grupė tikrino prielaidą, kad prieš daugelį metų žuvininkystės ūkiuose intensyviai naudoti antibiotikai, gali atsispindėti kaip atsparumo genų plitimas net ir dabar tuose ūkiuose gyvenančių mikroorganizmų populiacijose.
„Tvenkiniuose auginamų žuvų tankis yra visada didelis, tad ir ligų tikimybė išauga. Žuvų ligų prevencijai žuvininkystės ūkiai naudodavo antibiotikus. Naudojant antibiotikus, tiek žmogaus sveikatos apsaugai, tiek maistui auginamų gyvūnų apsaugai, visada sudaromos sąlygos išsivystyti atspariems antibiotikams mikroorganizmų variantams. Tokie atsparūs antibiotikams mikroorganizmai įsitvirtina aplinkoje ir vėliau gali sukelti sunkiai gydomas infekcijas. Numatant tokį žalingą antibiotikų poveikį, Europos Sąjungoje antibiotikų panaudojimas žemės ūkio sektoriuose tapo griežtai reglamentuotas ir panaudojimas ženkliai sumažėjo. Vis dėlto, net jei šiuo metu antibiotikų žemės ūkyje naudojama mažiau, jų žala poveikis jau gali būti įsitvirtinęs per atsparius antibiotikams mikroorganizmus. Mikroorganizmai iš žuvininkystės tvenkinių gali plisti į aplinkines sistemas per tiesiogiai susisiekiančius vandens šaltinius ar gyvūnų bei paukščių pagalba, todėl svarbu ištirti ne tik mikroorganizmų atsparumo genus konkrečiame žuvininkystės ūkyje, bet ir šalia esančiuose vandens telkiniuose“, – apie projekto pradžioje nusimatytas rizikas sakė ji.
Dr. J. Armalytė pasakodama apie tai, kodėl buvo imtasi šio projekto, sakė, jog buvo įdomu patyrinėti, kiek į aplinka gali išplisti mikroorganizmų atsparumas antibiotikams, juoba, kad Lietuvoje tokios informacijos iki šiol nebuvo.
Pasak mokslininkės, atliekant tyrimus tikslingai buvo pasirinkta trijų vandens telkinių sistema: vienas ežeras esantis prieš srovę (prieš žuvininkystės ūkį), kitas pasroviui už žuvininkystės ūkio ir, žinoma, pats žuvininkystės ūkis. Tokiu būdu galima įvertinti, kokia situacija buvo ežere prieš jo vietiniams mikroorganizmams susiduriant su antibiotikų poveikiu, ir palyginti ją su ežeru, į kurį atiteka vanduo iš žuvininkystės tvenkinių.
Dr. J. Armalytė pasakojos, jog buvo tirtas ne tik mikroorganizmų atsparumas antibiotikams, bet ir tvenkinių mikrobiota – vandens telkinių sedimentų mikroorganizmų visuma. Pokyčiai mikroorganizmų sudėtyje gali rodyti, kad be atsparumo antibiotikams genų įgijimo, kinta ir visa ekosistema. Mėginiams mikroorganizmai buvo imami iš vandens telkinių sedimentų ir iš žuvų žarnyno. Taip pat ieškant žuvų ir žinduolių patogenų nuo žuvų žvynų buvo auginami kultivuojami mikroorganizmai.
Prof. E. Lastauskienė paaiškino, jog tyrimams buvo pasirinktos dugninės ežeruose gyvenančios žuvys lynai ir kuojos bei žuvininkystės ūkio tvenkiniuose auginami karpiai ir karosai.
„Norėjome ištirti ar mikroorganizmų atsparumo antibiotikams genai esantys ežero ar tvenkinio sedimentuose, gali būti paplitę ir dabartinėje žuvų populiacijoje. Sedimentų tyrimai gali parodyti, istorinius antibiotikų vartojimo duomenis, t.y. kažkada dėl antibiotikų poveikio atsiradę atsparios bakterijos išlieka sedimentuose ir toks atsparumas gali būti nustatytas molekulinės biologijos metodais. Žuvų žarnyno tyrimai parodo dabar paplitusius atsparumo genus, kurie gali atsirasti tiek dėl dabartinio antibiotikų vartojimo, tiek žuvims maitinantis dugno bakterijomis, kurios galėtų turėti tam tikrus atsparumo genus“, – teigė mokslininkė.
Savo ruožtu dr. J. Armalytė atkreipė dėmesį į kitą svarbų aspektą, jog vandens ekosistemoms įtaką daro ir aplinkui vandens telkinius esančių dirbamos žemės plotai – visi žemės ūkyje naudojami junginiai gali patekti į vandenį ir sukelti mikrobiotos pakitimus.
„Anksčiau vykdyti dirvožemio tyrimai nustebino, nes tiriant mikroorganizmus tiek švarioje dirvoje (joje daugiau nei 20 metų nenaudojami pesticidai, kt. cheminės priemonės), tiek intensyvaus ūkininkavimo dirvoje, juose neradome didelio skirtumo tarp atsparumo antibiotikams genų paplitimo, – pripažino dr. J. Armalytė. – Gali būti, kad atsparumo antibiotikams genai, kartą įsitvirtinę, išlieka labai ilgai. Kitas galimybė – atsparumo antibiotikams genai aptinkami ir su žmogaus veikla neturinčioje nieko bendro aplinkoje. Žmogaus naudojami antibiotikai yra kilę iš aplinkos mikroorganizmų, todėl natūralu, kad šie gali turėti ir natūralų atsparumą. Tad ypač svarbu tirti švarios ir su žmogaus veikla siejamos aplinkos mikroorganizmų sudėtį, ir aiškintis, kiek mūsų veikla pakeičia ekosistemą“.
Europoje žuvininkystės ūkiai, yra labiausiai paplitę yra Centrinėje ir Rytų Europoje, o pasaulyje – Azijos šalyse, ypač Kinijoje. Pasakodama apie gautus tyrimo duomenis ir išvadas, dr. J. Armalytė pastebėjo, kad preliminariais duomenimis Lietuvoje gauti duomenys buvo „švelnesni“, nei užfiksuoti kitur pasaulyje – mažiau randama klinikoje svarbiems antibiotikams atsparumą suteikiančių genų. Lietuvoje esančiuose vandens telkiniuose ir žuvininkystės ūkiuose mikroorganizmų atsparumo antibiotikams genų rasta mažiau, negu, pavyzdžiui, Baltijos jūros Šiaurinėje dalyje esančiuose žuvininkystės ūkiuose.
„Galima daryti išvadą, kad Lietuvos žuvininkystės tvenkiniuose antibiotikų naudojimo monitoringas atliekamas sąžiningai ir tvarkingai“, – sakė dr. J. Armalytė.
Jai pritarė ir prof. E. Lastauskienė, sakydama, kad Europos Sąjungai pradėjus griežtai kontroliuoti antibiotikų naudojimą, dabar jis yra retas ir griežtai kontroliuojamomis sąlygomis.
Atsparumas antimikrobinėms medžiagoms, arba mikroorganizmų gebėjimas būti atspariems antimikrobinėms medžiagoms, ypač antibiotikams, daro tiesioginį poveikį žmonių ir gyvūnų sveikatai ir sukelia didelę ekonominę naštą, nes dėl tokio atsparumo didėja gydymo išlaidos, be to, dėl ligų mažėja našumas. Dėl šios priežasties ES kasmet miršta apie 33 000 žmonių. Be to, apskaičiuota, kad ES sveikatos priežiūros išlaidos ir našumo nuostoliai dėl AAM kasmet yra 1,5 mlrd. eurų.
Kova su atsparumu antibiotikams – vienas iš Pasaulio sveikatos organizacijos prioritetų. Pasaulio veiksmų planas dėl antimikrobinio atsparumo, įskaitant ir atsparumą antibiotikams, buvo patvirtintas 2015 m. gegužės mėn. Pasaulio sveikatos asamblėjoje. Tame plane be kita ko numatyta, jog būtina stiprinti antimikrobinio atsparumo priežiūrą bei stebėseną, nuolat atlikti mokslinius tyrimus, optimizuoti antimikrobinių vaistų vartojimą, o taip pat užtikrinti nuolatines investicijas kovai su antimikrobiniu atsparumu.