- VU Diskusijų klubas
- Apie
- Artimiausi renginiai
- Praėję renginiai
- Ieškome komandos pastiprinimo!
- Kontaktai
VU Diskusijų klubas
VU Diskusijų klubas - tavo erdvė drąsiai mastyti ir megzti tarpdisciplininį dialogą!
Prenumeruokite VU Diskusijų klubo NAUJIENLAIŠKĮ!
Apie
VU Gyvybės mokslų centro UNL doktorantai Ieva Šiugždaitė ir Igoris Nagula kartu su Bernadeta Kaminskaite pristato naują iniciatyvą – „VU diskusijų klubą“, skirtą skatinti tarpdisciplininį dialogą ir kurti atvirą intelektualią erdvę akademinei bendruomenei bei visuomenei. Kartą per mėnesį vykstančiuose susitikimuose visuomenė kviečiama pažvelgti į sudėtingą mokslo pasaulį ne iš vienos, o iš daugelio skirtingų perspektyvų. Tai erdvė, kurioje tiksliųjų, socialinių ir humanitarinių mokslų atstovai kartu nagrinėja konkrečius reiškinius, ieškodami ne greitų atsakymų, o prasmingo dialogo. Čia susitinka ne specialybės, o idėjos ir skirtingi mąstymo būdai – tam, kad per bendrą diskusiją gimtų gilesnis supratimas, augimas ir naujos įžvalgos.
„Norisi kurti universiteto erdvę, kurioje būtų galima pamankštinti protą, suraityti gilesnę mintį“, – sako iniciatyvos autorė, VU GMC biofizikos doktorantė Ieva Šiugždaitė ir priduria, kad universitetas turi būti ne tik žinių, bet ir gyvo mąstymo namai. Diskusijų klubo tikslas – priartinti akademines žinias prie visuomenės, paverčiant sudėtingas idėjas prieinamu dialogu, o ne uždaru diskursu".
Nuo kovo VU Diskusijų klubo renginiai yra organizuojami bendradarbiaujant su Lietuvos nacionaline Martyno Mažvydo biblioteka.
Artimiausi renginiai
Ačiū visiems pirmojo sezono diskusijų dalyviams, pranešėjams ir rėmėjams už buvimą kartu, atviras mintis ir prasmingus pokalbius. Vasarą ilsimės, o nuo rugsėjo sugrįžtame su antruoju VU diskusijų klubo sezonu.
Nepamirškite prenumeruoti VU diskusijų klubo naujienlaiški!
Praėję renginiai
2026 05 14 PROTAS
Diskusijos apie protą įrašą galite peržiūrėti VU „Youtube“ kanale.
2026 04 30 MENAS
Diskusijos apie meną įrašą galite peržiūrėti VU „Youtube“ kanale.
Kam žmogui reikia meno?
Kas yra menas? Žinia, būsena, būdas ieškoti tiesos, o gal tiesiog žmogaus instinktas? Tokie klausimai skambėjo Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje vykusiame Vilniaus universiteto (VU) diskusijų klubo pokalbyje apie meno prigimtį ir jo vietą žmogaus gyvenime.
Diskusiją moderavusi VU Gyvybės mokslų centro biofizikos doktorantė Ieva Šiugždaitė pokalbį pradėjo nuo minties, kad kūryba gali būti atsakas į žmogaus patiriamą baimę ir neapibrėžtumą. Ji citavo filosofą Leonidą Donskį, rašiusį apie kūrybinę drąsą kaip apie priešingybę agresijai ir destrukcijai.
„Kūryba mus sutaiko su pasauliu, kuris kelia siaubą“, – cituodama filosofą sakė moderatorė ir pakvietė diskusijos dalyvius pasvarstyti, kodėl menas apskritai egzistuoja.
Neuromoksliniu požiūriu menas padeda priimti neapibrėžtumo būseną
VU Gyvybės mokslų centro neuromokslininkė prof. Inga Griškova-Bulanova siūlė į meną žiūrėti kaip į specifinę smegenų būseną.
„Menas yra optimali neapibrėžtumo būsena, kai mes galime priimti dvejopo sprendimo galimybę“, – kalbėjo ji.
Pasak mokslininkės, žmogaus smegenys nuolat siekia sumažinti neapibrėžtumą, nes tai susiję su išlikimu. Tačiau menas leidžia saugiai tyrinėti situacijas, kuriose nėra vieno aiškaus atsakymo.
„Tai yra mums reikalinga būsena – simuliacija, kurioje galime išbandyti tam tikrus socialinius scenarijus, išgyventi ir prieiti prie geriausio sprendimo“, – svarstė prof. I. Griškova-Bulanova.
Menas – daugiau nei komunikacijos priemonė
Diskusijoje dalyvavęs tarpdisciplininio meno kūrėjas Robertas Narkus meną apibūdino kaip bandymą pabėgti nuo mąstymo inercijos. Jis pasakojo apie savo kūrybinius eksperimentus, kuriuose svarbų vaidmenį vaidina atsitiktinumas, improvizacija ir netikėtos situacijos.
„Menas yra instinktas ieškoti tiesos“, – sakė jis. Pasak menininko, žmogus per kūrybą bando suprasti, kodėl apskritai egzistuoja.
Pokalbyje daug dėmesio skirta ir klausimui, ar menas nuo pat pradžių buvo komunikacijos forma. Diskusijos dalyviai prisiminė urvų piešinius ir svarstė, ar jie buvo siunčiama žinia ateities kartoms, ar kažkas daugiau.
Vis dėlto kultūros kritikė ir LMTA dėstytoja dr. Karolina Rybačiauskaitė abejojo, ar meną galima redukuoti iki informacijos perdavimo.
„Menas yra daugiau negu komunikacija ir daugiau negu žinios perdavimas“, – teigė ji.
Anot kultūros kritikės, skirtingais laikotarpiais pati meno samprata keitėsi – senovės graikams menas pirmiausia reiškė amatą ir meistrystę, o šiandien jis dažnai suvokiamas kaip patirtis ar refleksija.
Meno poveikis
Viena emocingiausių diskusijos dalių tapo pokalbis apie meno poveikį. Dalyviai aptarė Ukrainos paviljono performansą Venecijos bienalėje, kuriame žmonės atkartojo karo garsus – dronų ir ginklų triukšmą.
„Atrodo, mes girdime nemažai žmonių pasakojimų, bet kažkodėl tai nėra taip paveiku kaip meno forma“, – svarstė I. Šiugždaitė.
Prof. I. Griškova-Bulanova aiškino, kad meno poveikis gali būti susijęs su tuo, jog jis aktyvuoja daugelį smegenų sričių vienu metu.
Poreikis kurti neatsiejamas nuo poreikio suprasti save
Kalbėdami apie meną, diskusijos dalyviai ne kartą grįžo prie minties, kad menas žmogui svarbus ne tik dėl estetikos ar grožio. Kur kas svarbesnis tampa pats procesas – bandymas suprasti pasaulį, save ir savo santykį su aplinka.
Diskusijos pabaigoje pašnekovai svarstė, ar grožis apskritai yra objektyvus. R. Narkaus teigimu, tai, ką laikome gražiu, nuolat keičiasi kartu su visuomene, kultūra ir politiniu kontekstu.
„Grožis yra politika. Tai yra konvencija, tai yra susitarimas“, – sakė menininkas.
Diskusijoje nuskambėjo mintis, jog menas veikia ne todėl, kad pateikia aiškius atsakymus, bet todėl, kad leidžia ieškoti, abejoti ir patirti. Pasak pašnekovų, būtent ši laisvė interpretuoti ir reflektuoti žmogų traukia prie meno nuo seniausių laikų.
Menotyrininkė ir meno konsultantė Karolina Tomkevičiūtė teigė, kad menas dažnai tampa būdu išeiti iš kasdienio matymo ribų ir patirti tai, ko žmogus galbūt niekada neieškotų pats.
„Kartais menas atveda į tokias vietas, kur galbūt šiaip neužsuktum, negalvotum ir niekada tau ten nekiltų mintis nukeliauti“, – sakė ji.
2026 03 26 REALYBĖ
Ar realybė yra tokia, kokią ją matome?
Kas yra realybė? Ar ji gali būti objektyvi, o gal priklauso nuo kiekvieno, kuris ją patiria, interpretacijos? Į šiuos ir kitus klausimus atsakymų ieškojo Vilniaus universiteto (VU) diskusijų klubo dalyviai – fizikos, filosofijos, psichiatrijos ir teologijos sričių atstovai.
Diskusiją, vykusią Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje, moderavo VU Gyvybės mokslų centro doktorantė Ieva Šiugždaitė. Ji pokalbį pradėjo kvietimu suabejoti tuo, kas dažnai laikoma savaime suprantama. „Ar prisimenate situaciją, kai buvote visiškai tikri dėl to, kas vyksta, bet vėliau tuo suabejojote?“ – klausė ji, primindama, kad tokie momentai nėra reti ir gali tapti atspirties tašku kalbant apie realybę.
Realybė, kuri „neišnyksta, net kai ja netiki“
„Realybė yra tai, kas neišnyksta, net kai ja netiki“, – diskusijos pradžioje teigė VU Fizikos fakulteto profesorius Mikas Vengris, primindamas rašytojo Philipo K. Dicko mintį.
Anot jo, žmonės iš prigimties yra „intuityvūs fizikai“ – kitaip tiesiog neišgyventų. Kasdienybėje realybė pasireiškia labai paprastai: jei ignoruoji gravitaciją ir išlipsi pro langą, pasekmės bus labai realios.
Vis dėlto šis paprastas suvokimas ima byrėti, kai fizika peržengia kasdienės patirties ribas. XX a. reliatyvumo ir kvantinės mechanikos teorijos parodė, kad realybė gali priklausyti nuo stebėtojo ar net nuo užduodamo klausimo.
„Kvantinėje fizikoje dalelių elgsena priklauso nuo to, kokius klausimus joms užduodame“, – teigė jis, pabrėždamas, kad realybė čia tampa nebe objektyvi scena, o sąveikos rezultatas.
Tai sukuria paradoksą: fizika, kuri ilgą laiką siekė objektyviai aprašyti pasaulį, pati atskleidė, kad tas pasaulis gali būti neatsiejamas nuo stebėtojo.
Filosofija: gal problema ne realybėje, o mūsų įsitikinime, kad ją suprantame
VU Filosofijos fakulteto profesorė Rita Šerpytytė į diskusiją įnešė skepticizmo – ne dėl pačios realybės, o dėl mūsų įsitikinimo, kad žinome, apie ką kalbame. „Aš visada suabejoju, kai išgirstu žodį realybė, nes abejoju, ar žmonės tikrai žino, ką turi omenyje“, – sakė ji.
Profesorė priminė, kad filosofijoje realybės samprata nėra savaime suprantama ir per istoriją nuolat kito. Ji rėmėsi Immanuelio Kanto mintimi apie realybės ir tikrovės skirtumą, pabrėždama, kad mūsų pažinimas nėra tiesioginis pasaulio atspindys, o veikiau struktūruotas per mūsų pačių mąstymo kategorijas.
Šiuolaikinėje filosofijoje šis klausimas dar labiau komplikuojasi – vieni kalba apie „realybės praradimą“, kiti siūlo grįžti prie „sveiko proto“, tačiau aiškaus atsakymo vis dar nėra.
Smegenys kuria spėjimą, o ne atspindį
Tuo metu vaikų ir paauglių psichiatras, psichoterapeutas Gintautas Narmontas pabrėžė, kad net tai, ką laikome tiesioginiu patyrimu, gali būti tik interpretacija.
Pasak jo, smegenys neturi tiesioginio kontakto su išoriniu pasauliu – jos apdoroja signalus ir kuria „spėjimą“ apie realybę. „Tai, ką patiriame, nėra pati realybė – tai mūsų smegenų sukurta jos versija“, – teigė jis.
Jis atkreipė dėmesį ir į paradoksą: kuo daugiau patirties sukaupiame, tuo mažiau pastebime. Pažįstami dalykai tampa automatiški, todėl dalis realybės tarsi „iškrenta“ iš mūsų sąmoningo suvokimo.
Realybė kaip santykis
Diskusijoje dalyvavęs Vytauto Didžiojo universiteto Katalikų teologijos fakulteto docentas Benas Ulevičius į pokalbį įnešė teologinę perspektyvą, kuri iš esmės pakeičia tai, kaip žiūrime į klausimą.
Jei fizika klausia, kaip realybė veikia, o filosofija – ką mes vadiname realybe, teologija kelia klausimą, koks yra žmogaus santykis su ja.
Ši perspektyva artima ir diskusijoje nuskambėjusioms mintims, kad realybė nėra vien „išorinis objektas“, kurį galime stebėti iš šalies. Priešingai – žmogus visada joje dalyvauja.
Teologinis požiūris realybę linkęs suvokti ne tik kaip faktų ar reiškinių visumą, bet ir kaip prasmių lauką. Kitaip tariant, svarbu ne vien tai, kas yra, bet ir ką tai reiškia. Tokiu būdu realybė tampa neatsiejama nuo interpretacijos, tikėjimo ir patirties. Ji nėra tik „duota“, bet ir išgyvenama.
Ši perspektyva subtiliai papildo ir kitų diskusijos dalyvių mintis. Jei psichiatrija kalba apie tai, kad smegenys kuria realybės „spėjimą“, o filosofija – kad realybė priklauso nuo pažinimo kategorijų, teologija primena dar vieną dimensiją: žmogus ne tik suvokia realybę, bet ir ieško joje prasmės.
Būtent ši paieška dažnai tampa esmine – nes net ir tiksliausiai aprašyta realybė dar neatsako į klausimą, ką su ja daryti.
2026 02 26 MEILĖ
Diskusijos apie meilę įrašą galite peržiūrėti VU „Youtube“ kanale.
VU Diskusijų klube – apie vieną stipriausią žmogaus patirtį, kurią sunku paaiškinti, bet neįmanoma ignoruoti
Ar meilė yra cheminė reakcija smegenyse, socialinė konstrukcija ar dinaminė sistema, kurią galima aprašyti matematinėmis lygtimis? Apie tai Vilniaus universiteto (VU) diskusijų klube kalbėjosi skirtingų sričių mokslininkai – antropologai, neuromokslininkai ir matematikai.
Nors meilė dažnai laikoma paslaptingu, sunkiai apibrėžiamu jausmu, diskusijoje nuskambėjo mintis, kad ji gali būti nagrinėjama taip pat rimtai kaip ir bet kuris kitas mokslinis reiškinys.
Meilė – tarp kūno poreikių ir savirealizacijos
Diskusiją pradėjęs VU Psichologijos instituto kognityvinės psichologijos tyrėjas doc. Vytautas Jurkuvėnas priminė, kad psichologijoje meilė dažnai suvokiama kaip poreikis, kuris atsiduria tarp bazinių fiziologinių poreikių ir aukštesnių – savirealizacijos, prasmės paieškų, dvasinių siekių.
Psichologas rėmėsi Maslow poreikių piramide bei Ericho Frommo idėja, kad meilė nėra „teisingo žmogaus radimas“, o tam tikras gebėjimas kurti ir išlaikyti sanykį. Taip pat buvo aptarta prieraišumo teorija.
Pasak jo, prieraišumo teorija rodo, jog pirmasis ryšys su globėjais tampa savotišku „šablonu“, kuris vėliau atsikartoja su partneriais. Ankstyvoji patirtis gali lemti, ar žmogus santykiuose jausis saugus, ar linkęs į nerimą ar vengimą.
„Daugelis mūsų sprendimų – ir partnerio pasirinkimas – vyksta ne sąmoningai. Mes manome, kad renkamės racionaliai, tačiau didelė dalis procesų vyksta pasąmonėje“, – teigė V. Jurkuvėnas.
Diskusijoje buvo keliama mintis, kad meilė gali būti suprantama kaip santykio forma, kurioje gimsta nauja tapatybė. Tai ne vien dviejų atskirų žmonių suma, bet savotiška „trečioji erdvė“, kurioje keičiasi savasties ribos.
Nutraukus ryšį, dalis šios bendros tapatybės tarsi išnyksta. Psichologiniu požiūriu tai primena netektį – reikalingas atsiskyrimo ir gedėjimo procesas, kad žmogus galėtų kurti naują ryšį.
Meilė prasideda smegenyse
VU Gyvybės mokslų centro neuromokslininkė profesorė Ramunė Grikšienė pasakojo, kad meilės biologiniai pagrindai yra kur kas senesni nei žmonija.
Anot jos, dopaminas, oksitocinas, vazopresinas ir kiti neuromediatoriai dalyvauja formuojant prisirišimą, saugumo jausmą ir tarpusavio ryšį. „Kai būname su mums svarbiu žmogumi ir patiriame malonumą, aktyvuojama atlygio sistema – išsiskiria dopaminas. Tai skatina mus siekti šio ryšio dar kartą“, – aiškino profesorė.
Ypatingą vaidmenį atlieka oksitocinas – hormonas, kuris išsiskiria gimdymo ir žindymo metu, stiprindamas motinos ir kūdikio ryšį. Tačiau jis svarbus ir romantiniuose santykiuose – padeda kurti artumą, pasitikėjimą, saugumo jausmą.
Pradiniuose įsimylėjimo etapuose organizmas patiria ir stresą – padidėja kortizolio kiekis, sumažėja serotonino lygis. Dėl to žmogus gali elgtis impulsyviau, jausti obsesinį susitelkimą į kitą asmenį. Vis dėlto ilgainiui į procesą įsitraukia ir aukštesnės smegenų sritys – prefrontalinė žievė, atsakinga už sprendimų priėmimą ir emocijų reguliaciją.
„Biologija parašo tam tikrą scenarijų, bet mes galime jį koreguoti. Artimas žmogus ilgainiui tampa tarsi mūsų reguliacinės sistemos dalimi – padeda palaikyti emocinę pusiausvyrą“, – sakė R. Grikšienė.
Meilė padiktuota kultūros ir socialinių nuostatų
VU Filosofijos fakulteto sociokultūrinės antropologijos profesorius Victor Celestine de Munck į meilę pažvelgė iš antropologinės perspektyvos. Jis teigė, kad meilė kaip mokslinių tyrimų objektas išpopuliarėjo tik XX a. pabaigoje, kai buvo pripažinta kultūriškai universaliu reiškiniu, aptinkamu visose visuomenėse.
Vis dėlto meilė nėra vien romantinė. Ji gali reikšti šeimyninį ryšį, prisirišimą prie idėjų ar net tautinę tapatybę. Taip pat profesosrius pabrėžė, kad dviejų žmonių santykis yra universali socialinė struktūra: „Nors skirtingose kultūrose egzistuoja įvairios partnerystės formos – poliginija, poliamorija ar kiti modeliai – beveik visur pagrindiniu vienetu išlieka pora. Būtent dviejų žmonių ryšys tampa pagrindu šeimai, vaikų auginimui ir socialiniam stabilumui.“
Diskusijoje užsiminta, kad šiuolaikinė visuomenė meilę vis labiau suvokia kaip individualų pasirinkimą, o ne bendruomenės reguliuojamą santykį. Santykiai tampa sąlyginiai – priklausomi nuo asmeninio pasitenkinimo ir subjektyvaus sprendimo likti ar išeiti.
Kita vertus, buvo pristatyta „ontologinio įsišaknijimo“ idėja – siekis rasti santykį, kuriame žmogus jaučiasi egzistenciškai įtvirtintas, saugus ir „įsišaknijęs“.
Ar jausmus galima apskaičiuoti?
VU Matematikos ir informatikos fakulteto dr. Vytenis Šumskas pristatė matematinį meilės modelį, kartais vadinamą „Romeo ir Džuljetos“ sistema.
Šiame modelyje dviejų žmonių jausmai aprašomi diferencialinėmis lygtimis, kurios atsižvelgia į jų tarpusavio reakcijas ir individualų „emocinio atvėsimo“ tempą. Vieno partnerio meilė gali stiprinti kito jausmus arba, priešingai, sukelti atsitraukimą.
„Modeliai visada yra supaprastinimai – jie negali aprėpti visos žmogiškos patirties. Tačiau jie leidžia pamatyti, kad santykiai yra dinamiška sistema. Jie gali stabilizuotis, svyruoti arba „sprogti“, kai įtampa tampa per didelė“, – aiškino matematikas.
Pasak jo, meilėje nėra vieno galutinio sprendimo – tai nuolat kintantis procesas, kuriame svarbus abiejų pusių jautrumas ir reakcijos.
Tarp biologijos ir pasąmoninių sprendimų
Diskusijoje išryškėjo bendra išvada: nors meilė turi biologinį pagrindą, ji neapsiriboja vien hormonais. Prie jos prisideda ankstyvieji santykių modeliai, kultūriniai lūkesčiai ir net struktūriniai visuomenės pokyčiai.
Mokslininkai sutarė, kad meilė nėra vien emocija ar vien instinktas – tai daugiasluoksnis reiškinys, kuriame susitinka biologija, psichologija ir kultūra.
Galbūt būtent dėl šio sudėtingumo ji ir išlieka viena stipriausių žmogaus patirčių – sunkiai iki galo paaiškinama, bet nuolat tyrinėjama.
2026 01 29 GYVYBĖ
Diskusijos apie gyvybę įrašą galite peržiūrėti VU „Youtube“ kanale.
VU Diskusijų klubas kviečia į antrąjį renginį, šį kartą gyvybės tema.
Gyvybė – kur ji prasideda ir ar kada nors baigiasi?
Jei ląstelė dalijasi, bet niekada netaps organizmu – ar ji gyva?
Jei kūnas miręs, bet jo organai išgelbėja kitus – ar gyvybė tęsiasi?
Mes pripratę galvoti apie gyvybę kaip būseną.
Tačiau gal ji – procesas, judėjimas, kompromisų istorija?
Ir vis tik kalbėdami apie gyvybę kažkurioje vietoje mes brėžiame ribą. Ar ši riba universali – ar priklauso nuo kultūros, mokslo epochos, kalbos? Kaip skirtingos kultūros suvokia gyvybę, ar kada susimąstėte, kad šio žodžio kilmė skirtingose kalbose yra skirtinga?
Dr. Rūta Morkūnienė, medicinos fakultetas – žmogaus gyvybės klausimai, nuo naujagimių iki organų transplantacijos
Prof. Eglė Lastauskienė, gyvybės mokslų centras – biologinės gyvybės ribos
Doc. Dr. Kristina Jonutytė – gyvybės sampratos skirtumai skirtingose kuktūrose
Prof. Dr. Paulius Vaidotas Subačius, filolofijos fakultetas – krikščioniškosios antropologijos ir istorijos aspektai
Tai kvietimas ne tik klausytis, bet ir mąstyti iš naujo. Apie mokslą, apie ribas, apie atsakomybę – ir apie mus pačius.
2025 12 04 PROGNOZĖS KLAIDA
Pirmasis VU diskusijų klubo susitikimas įvyko praėjusių metų gruodį ir buvo skirtas prognozės klaidos temai.
Diskusijoje dalyvavo ne tik Lietuvos, bet ir užsienio mokslininkai. Prof. Berentas Prakkenas iš Utrechto universiteto, pabrėžė, kad klaidos yra neatsiejama mokslo dalis ir būtent jos skatina eksperimentuoti bei veda į gilesnį žinojimą. Pasak profesoriaus, mokslinė pažanga gimsta ne vengiant klaidų, o mokantis jas atpažinti ir integruoti į tyrimų procesą.
Medicinos srityje prognozės klaidų neišvengiamumą aptarė VU Medicinos fakulteto mokslo ir inovacijų prodekanas, gydytojas vaikų nefrologas ir mokslininkas doc. Karolis Ažukaitis. Jis pabrėžė, kad klinikinėje praktikoje itin svarbus gebėjimas reflektuoti ankstesnes patirtis ir mokytis iš padarytų klaidų. Pasak jo, medicinos pažanga iš esmės gimsta būtent iš šio proceso – iš bandymų, nuolatinio rezultatų vertinimo ir jų koregavimo. Klinikinių atvejų analizė, gydymo rezultatų stebėsena, klinikinių gairių atnaujinimas ir kolegialus sprendimų aptarimas sudaro mechanizmų visumą, leidžiančią individualias patirtis paversti moksliškai pagrįstais ir vis patikimesniais sprendimais ateityje.
Apie prognozės klaidas smegenų veikloje kalbėjo VU Gyvybės mokslų centro neuromokslininkė prof. Urtė Neniškytė. Ji aiškino, kad prognozės klaida – tai neatitikimas tarp to, ko tikimasi, ir to, kas iš tiesų įvyksta. Tyrimai rodo, jog smegenys nuolat kuria aplinkos modelius ir juos tikrina realybėje, o būtent neatitikimai leidžia mokytis ir prisitaikyti. Įdomu tai, kad didesnę prognozės klaidos riziką dažnai turi patyrę specialistai, labiau pasikliaujantys ankstesne patirtimi.
Filosofinį žvilgsnį į šią temą pasiūlė VU Filosofijos fakulteto mokslininkas dr. Paulius Rimkevičius, atkreipęs dėmesį, jog kai kuriais atvejais net klaidingi įsitikinimai gali turėti teigiamą poveikį – sustiprinti motyvaciją ir paskatinti veikti efektyviau. Tuo tarpu VU Komunikacijos fakulteto mokslininkas doc. Liutauras Ulevičius pažymėjo, kad informacijos pertekliaus sąlygomis prognozės klaidas lemia ne tik patirtis, bet ir tai, jog daugelyje situacijų apskritai nėra vieno teisingo atsakymo.
Ieškome komandos pastiprinimo!
Šiuo metu ieškome pastiprinimo VU diskusijų klubo komandai - kviečiame prisijungti diskusijų moderatorių(-ę)!
Jei nebijai scenos, mėgsti bendrauti su žmonėmis, jautiesi tvirtai viešai kalbėdamas(-a) ir moki anglų kalbą, galbūt ieškome būtent tavęs. Tai puiki proga tapti augančios iniciatyvos dalimi, prisidėti prie prasmingų renginių kūrimo ir būti ten, kur gimsta įdomios idėjos, klausimai ir pokalbiai!
Susidomėjai ir turi klausimų? Rašyk -
