VU Diskusijų klubas

2026 05 14 PROTAS

2026 05 14 PROTAS

Diskusijos apie meną įrašą galite peržiūrėti VU „Youtube“ kanale.

Protas – ne tik neuronų veikla: kaip jį veikia aplinka?

Ar žmogaus protas yra tik smegenų veikla? Ar sąmonė gali egzistuoti be kūno? Kodėl dirbtinis intelektas (DI) gali atrodyti mąstantis, tačiau vis dar neturi to, ką vadiname žmogiškuoju patyrimu?

Tokie klausimai skambėjo Vilniaus universiteto (VU) diskusijų klubo renginyje, vykusiame Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje. Pokalbyje dalyvavo Italijos nacionalinio sveikatos instituto mokslininkas prof. Igoris Branchi, Freiburgo universiteto psichiatras ir tyrėjas prof. Clausas Normannas, VU Filosofijos fakulteto profesorius Kristupas Sabolius ir VU Matematikos ir informatikos fakulteto docentas Linas Petkevičius. Diskusiją moderavo VU Gyvybės mokslų centro doktorantė Ieva Šiugždaitė.

Renginio pradžioje I. Šiugždaitė prisipažino, kad sąmonės ir proto tema pasirinkta neatsitiktinai – būtent šias dėl savo abstraktumo sunkiai apibrėžiamas sąvokas iki šiol bandoma suprasti ir apibrėžti. 

„Mes vis dar nežinome, kas yra sąmonė. Turime daugybę žodžių jai apibūdinti, tačiau pats reiškinys vis dar slysta iš rankų“, – sakė ji.

 

Vieno žodžio, reiškiančio protą, neužtenka

Diskusijoje kalbėjęs prof. C. Normannas atkreipė dėmesį į paradoksą: net pats žodis protas skirtingose kalbose neturi tikslaus atitikmens.

„Vokiečių kalboje nėra vieno žodžio, kuris tiksliai reikštų protą. Galime vartoti „Geist“, kuris artimas dvasiai ar protui, galime sakyti „Verstand“, reiškiantį intelektą ar racionalumą, galime kalbėti apie sąmonę. Tačiau nė vienas iš jų iki galo neatitinka šios sąvokos“, – aiškino mokslininkas.

Panaši problema, pasak prof. K. Saboliaus, egzistuoja ir lietuvių kalboje. Vienu atveju kalbame apie protą, kitu – apie sąmonę, tačiau angliškas „mind“ apima gerokai platesnį reiškinių lauką.

Vis dėlto prof. C. Normannas pasiūlė apibrėžimą, nuo kurio vėliau atsispyrė visa diskusija: protas nėra pačios smegenys – tai smegenys, kurios veikia.

Anot jo, protas atsiranda ne vienoje konkrečioje smegenų vietoje, o iš skirtingų tinklų sąveikos – suvokimo, emocijų, atminties, savasties pojūčio. Sąmonė, jo teigimu, yra pirmojo asmens patirtis – tai, kaip jaučiuosi būdamas savimi. Tačiau protas yra dar daugiau: jis jungia kūno pojūčius, prisiminimus, ateities numatymą ir leidžia žmogui išlaikyti tapatumo pojūtį laike.

Psichiatras pabrėžė, kad protas negali būti atskirtas nei nuo kūno, nei nuo aplinkos. „Mūsų emocijas, mąstymą ir suvokimą formuoja kūno būsena – stresas, skausmas, atsipalaidavimas, nuovargis. Taip pat mus formuoja aplinka, santykiai, kultūra, traumos, praeities patirtys“, – sakė jis.

Kalbėdamas apie psichikos sutrikimus, mokslininkas priminė, kad depresija, psichozė ar panikos sutrikimai nėra vien bloga nuotaika.

„Yra daugybė būdų prarasti protą“, – sakė prof. C. Normannas. Anot jo, depresija gali būti suvokiama kaip tam tikras smegenų tinklų išsiderinimas, trauma palieka ilgalaikius pėdsakus dabartyje, o neigiama vidinė kalba gali tapti pačios ligos dalimi.

 

Smegenys kaip virtuvė

Prof. I. Branchi pasiūlė kitokį žvilgsnį į proto ir aplinkos santykį. Siekdamas paaiškinti savo teoriją, jis pasitelkė netikėtą metaforą – virtuvę.

„Ne todėl, kad esu italas“, – juokėsi mokslininkas.

Jo teigimu, smegenys gali būti suvokiamos kaip virtuvė, kurioje yra ingredientai ir įrankiai – neuronai, genai, molekulės, įvairios smegenų sritys. Tačiau pats „patiekalas“, t. y. žmogaus elgesys, gimsta tik tuomet, kai atsiranda kontekstas.

Mokslininkas aiškino, kad žmogaus veikimą lemia dviejų rūšių priežastingumas. Vienas jų – tiesioginis, kai viena priežastis sukelia konkretų rezultatą. Kitas – įgalinantis priežastingumas, kai kas nors nesukelia veiksmo tiesiogiai, bet sudaro jam galimybę įvykti.

Tam jis pateikė paprastą pavyzdį: užrakintos ar atrakintos durys savaime nepriverčia žmogaus išeiti iš kambario. Tačiau jei į kambarį įeitų liūtas, durų būsena taptų kritiškai svarbi.

„Smegenys leidžia mums veikti, tačiau dažnai ne jos pačios nurodo, ką daryti. Kontekstas yra tai, kas aktyvuoja mūsų elgesį“, – sakė prof. I. Branchi.

Jo teigimu, net biologiniai procesai veikia panašiai. Kalbėdamas apie oksitociną – hormoną, siejamą su artumu ir ryšiu – mokslininkas paminėjo tyrimus, rodančius, kad jis gali pagreitinti žaizdų gijimą, bet tik tuomet, kai žmogus patiria artimus santykius.

„Biologija viena pati neveikia. Jai reikia santykio su aplinka“, – pabrėžė jis.

 

Sąmonė – problema, kurios galbūt nereikia išspręsti

Filosofas prof. K. Sabolius diskusijoje grįžo prie vieno garsiausių šiuolaikinės filosofijos klausimų – vadinamosios „sunkiosios sąmonės problemos“, kurią iškėlė filosofas Davidas Chalmersas.

Anot jo, mokslas puikiai geba tyrinėti atskiras funkcijas – regą, atmintį, dėmesį, emocijas. Tačiau net sudėjus visas šias funkcijas į vieną vietą vis tiek lieka neatsakytas klausimas: kodėl visa tai apskritai yra patiriama?

„Mes galime matuoti smegenų aktyvumą, galime stebėti, kurios sritys aktyvuojasi, tačiau nematome pačios patirties. Nematyti to, ką reiškia būti tuo žmogumi“, – sakė prof. K. Sabolius.

Čia jis prisiminė filosofo Thomaso Nagelio klausimą „Ką reiškia būti šikšnosparniu?“.

„Galime tyrinėti šikšnosparnio smegenis, jo nervų sistemą, kūną, tačiau niekada nesužinosime, kaip pasaulį patiria pats šikšnosparnis“, – aiškino filosofas.

Prof. K. Sabolius daug dėmesio skyrė vaizduotei. Jo teigimu, ji nėra tik gebėjimas kurti vaizdus galvoje. Vaizduotė žmogui leidžia matyti galimybes, įsivaizduoti tai, ko dar nėra, kurti alternatyvas.

Būtent čia filosofas į diskusiją įtraukė pavyzdį apie medūzas. Jis pasakojo apie Tripedalia cystophora rūšies medūzas, kurios turi net 24 regos organus, nors jų nervų sistema itin paprasta ir jos neturi centralizuotų smegenų.

„Šios medūzos kartais klysta interpretuodamos aplinką. Ir būtent klaida tampa įdomi. Galbūt protas prasideda ten, kur atsiranda galimybė suklysti“, – svarstė prof. K. Sabolius.

Anot jo, tai leidžia mąstyti apie protą ne kaip apie stabilų objektą, o kaip apie nuolat besiformuojantį santykį tarp organizmo ir aplinkos.

 

Kodėl žmonės susėdo prie ugnies

Viena iš intriguojančių vakaro minčių tapo prof. K. Saboliaus svarstymas apie pirmąją technologiją žmonijos istorijoje. „Mes dažnai kalbame apie raštą ar kalbą kaip apie civilizacijos pradžią. Bet gal pirmoji technologija buvo ugnis?“ – svarstė filosofas.

Anot jo, ugnis sukūrė ne tik fizinę šilumą, bet ir socialinę erdvę – žmonės susėdo aplink ją kalbėtis, pasakoti istorijas, kurti mitus.

„Pačioje ugnyje nėra filosofijos. Tačiau ji sudaro sąlygas filosofijai atsirasti“, – teigė jis.

Ši mintis tapo svarbiu diskusijos posūkiu – vis dažniau kalbama apie tai, kad žmogaus protas negali būti suvokiamas izoliuotai. Jį nuolat formuoja aplinka, santykiai, kultūra ir net technologijos.

 

Ar DI gali turėti protą?

DI tema vakaro metu nuolat sugrįždavo į diskusiją, o nuomonės dėl to, ar DI gali turėti sąmonę ar protą, išsiskyrė.

Doc. L. Petkevičius kalbėjo apie tai, kaip per kelerius metus pasikeitė DI modeliai. Pasak jo, pirmosios didžiųjų kalbos modelių versijos daugiausia kaupė informaciją ir manipuliavo duomenimis, tačiau naujesnės sistemos jau geba planuoti, modeliuoti veiksmus ir sąveikauti su aplinka.

„Jei suteikiame modeliui galimybę matyti, suprasti trimatę aplinką ir veikti joje, jo gebėjimai smarkiai išauga“, – sakė mokslininkas.

Porf. C. Normannas laikėsi skeptiškos pozicijos. „Dirbtinis intelektas gali imituoti protą. Tačiau tai vis dar yra vidurkis to, ką žmonės yra sukūrę. Jis neturi kūno, neturi skausmo, neturi pirmojo asmens patirties“, – teigė jis.

Prof. K. Sabolius pridūrė, kad žmonės vis dar linkę DI suvokti kaip „substanciją“, nors iš tiesų tai yra tinklas. „Jis nejaučia skausmo, neįsimyli, neturi kūniškos patirties. Todėl klausimas, ar jis turi sąmonę, gali būti netinkamai suformuluotas“, – svarstė filosofas.

Tuo tarpu prof. I. Branchi siūlė atsižvelgti ne tik į dabartines DI galimybes, bet ir į jo potencialą. Anot jo, dauguma „ingredientų“, reikalingų protui atsirasti, DI jau egzistuoja: jis gauna informaciją iš aplinkos, geba mokytis, prisitaikyti ir planuoti.

„Galbūt vienintelis dalykas, kurio jam vis dar trūksta, yra motyvacija išlikti“, – sakė mokslininkas.

 

Ar galime mąstyti be kalbos?

Diskusijos metu buvo paliestas ir dar vienas klausimas – ar žmogaus mąstymas apskritai įmanomas be kalbos.

Doc. L. Petkevičius pažymėjo, kad dabartiniai DI modeliai daugiausia remiasi kalba, tačiau žmonių mąstymas, anot jo, yra gerokai platesnis. „Mes mąstome ne tik žodžiais. Mąstome vaizdiniais, pojūčiais, emocijomis, prisiminimais“, – sakė jis.

Prof. C. Normannas tam pritarė teigdamas, kad didelė dalis žmogaus mąstymo apskritai vyksta už kalbos ribų.

„Kalba yra svarbi, tačiau ji tėra maža dalis to, kas esame“, – sakė psichiatras.

Vakaro pabaigoje taip ir nebuvo pateiktas vienas galutinis atsakymas į klausimą, kas yra žmogaus protas. Tačiau būtent tai, regis, ir tapo svarbiausia diskusijos išvada.

Kuo daugiau mokslas sužino apie smegenis, sąmonę ir žmogaus elgesį, tuo aiškiau matyti, kad protas nėra vien neuronų veikla. Jis gimsta kūno, aplinkos, kalbos, santykių, kultūros, technologijų ir patirties sankirtoje.

Ir galbūt, kaip diskusijos metu ne kartą buvo užsiminta, pats bandymas galutinai apibrėžti protą yra ne tiek atsakymo paieška, kiek nuolatinis mokymasis gyventi su sudėtingu klausimu.

Ši diskusija buvo VU diskusijų klubo sezono uždarymo renginys. Naujas sezonas prasidės rudenį.

2026 04 30 MENAS

2026 04 30 MENAS

Diskusijos apie meną įrašą galite peržiūrėti VU „Youtube“ kanale.

Kam žmogui reikia meno?

Kas yra menas? Žinia, būsena, būdas ieškoti tiesos, o gal tiesiog žmogaus instinktas? Tokie klausimai skambėjo Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje vykusiame Vilniaus universiteto (VU) diskusijų klubo pokalbyje apie meno prigimtį ir jo vietą žmogaus gyvenime.

Diskusiją moderavusi VU Gyvybės mokslų centro biofizikos doktorantė Ieva Šiugždaitė pokalbį pradėjo nuo minties, kad kūryba gali būti atsakas į žmogaus patiriamą baimę ir neapibrėžtumą. Ji citavo filosofą Leonidą Donskį, rašiusį apie kūrybinę drąsą kaip apie priešingybę agresijai ir destrukcijai.

„Kūryba mus sutaiko su pasauliu, kuris kelia siaubą“, – cituodama filosofą sakė moderatorė ir pakvietė diskusijos dalyvius pasvarstyti, kodėl menas apskritai egzistuoja.

 

Neuromoksliniu požiūriu menas padeda priimti neapibrėžtumo būseną

VU Gyvybės mokslų centro neuromokslininkė prof. Inga Griškova-Bulanova siūlė į meną žiūrėti kaip į specifinę smegenų būseną.

„Menas yra optimali neapibrėžtumo būsena, kai mes galime priimti dvejopo sprendimo galimybę“, – kalbėjo ji.

Pasak mokslininkės, žmogaus smegenys nuolat siekia sumažinti neapibrėžtumą, nes tai susiję su išlikimu. Tačiau menas leidžia saugiai tyrinėti situacijas, kuriose nėra vieno aiškaus atsakymo.

„Tai yra mums reikalinga būsena – simuliacija, kurioje galime išbandyti tam tikrus socialinius scenarijus, išgyventi ir prieiti prie geriausio sprendimo“, – svarstė prof. I. Griškova-Bulanova.

 

Menas – daugiau nei komunikacijos priemonė

Diskusijoje dalyvavęs tarpdisciplininio meno kūrėjas Robertas Narkus meną apibūdino kaip bandymą pabėgti nuo mąstymo inercijos. Jis pasakojo apie savo kūrybinius eksperimentus, kuriuose svarbų vaidmenį vaidina atsitiktinumas, improvizacija ir netikėtos situacijos.

„Menas yra instinktas ieškoti tiesos“, – sakė jis. Pasak menininko, žmogus per kūrybą bando suprasti, kodėl apskritai egzistuoja.

Pokalbyje daug dėmesio skirta ir klausimui, ar menas nuo pat pradžių buvo komunikacijos forma. Diskusijos dalyviai prisiminė urvų piešinius ir svarstė, ar jie buvo siunčiama žinia ateities kartoms, ar kažkas daugiau.

Vis dėlto kultūros kritikė ir LMTA dėstytoja dr. Karolina Rybačiauskaitė abejojo, ar meną galima redukuoti iki informacijos perdavimo.

„Menas yra daugiau negu komunikacija ir daugiau negu žinios perdavimas“, – teigė ji.

Anot kultūros kritikės, skirtingais laikotarpiais pati meno samprata keitėsi – senovės graikams menas pirmiausia reiškė amatą ir meistrystę, o šiandien jis dažnai suvokiamas kaip patirtis ar refleksija.

 

Meno poveikis

Viena emocingiausių diskusijos dalių tapo pokalbis apie meno poveikį. Dalyviai aptarė Ukrainos paviljono performansą Venecijos bienalėje, kuriame žmonės atkartojo karo garsus – dronų ir ginklų triukšmą.

„Atrodo, mes girdime nemažai žmonių pasakojimų, bet kažkodėl tai nėra taip paveiku kaip meno forma“, – svarstė I. Šiugždaitė.

Prof. I. Griškova-Bulanova aiškino, kad meno poveikis gali būti susijęs su tuo, jog jis aktyvuoja daugelį smegenų sričių vienu metu.

 

Poreikis kurti neatsiejamas nuo poreikio suprasti save

Kalbėdami apie meną, diskusijos dalyviai ne kartą grįžo prie minties, kad menas žmogui svarbus ne tik dėl estetikos ar grožio. Kur kas svarbesnis tampa pats procesas – bandymas suprasti pasaulį, save ir savo santykį su aplinka.

Diskusijos pabaigoje pašnekovai svarstė, ar grožis apskritai yra objektyvus. R. Narkaus teigimu, tai, ką laikome gražiu, nuolat keičiasi kartu su visuomene, kultūra ir politiniu kontekstu.

„Grožis yra politika. Tai yra konvencija, tai yra susitarimas“, – sakė menininkas.

Diskusijoje nuskambėjo mintis, jog menas veikia ne todėl, kad pateikia aiškius atsakymus, bet todėl, kad leidžia ieškoti, abejoti ir patirti. Pasak pašnekovų, būtent ši laisvė interpretuoti ir reflektuoti žmogų traukia prie meno nuo seniausių laikų.

Menotyrininkė ir meno konsultantė Karolina Tomkevičiūtė teigė, kad menas dažnai tampa būdu išeiti iš kasdienio matymo ribų ir patirti tai, ko žmogus galbūt niekada neieškotų pats.

„Kartais menas atveda į tokias vietas, kur galbūt šiaip neužsuktum, negalvotum ir niekada tau ten nekiltų mintis nukeliauti“, – sakė ji.

 

 

2026 03 26 REALYBĖ

2026 03 26 REALYBĖ 

Ar realybė yra tokia, kokią ją matome?

Kas yra realybė? Ar ji gali būti objektyvi, o gal priklauso nuo kiekvieno, kuris ją patiria, interpretacijos? Į šiuos ir kitus klausimus atsakymų ieškojo Vilniaus universiteto (VU) diskusijų klubo dalyviai – fizikos, filosofijos, psichiatrijos ir teologijos sričių atstovai. 

Diskusiją, vykusią Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje, moderavo VU Gyvybės mokslų centro doktorantė Ieva Šiugždaitė. Ji pokalbį pradėjo kvietimu suabejoti tuo, kas dažnai laikoma savaime suprantama. „Ar prisimenate situaciją, kai buvote visiškai tikri dėl to, kas vyksta, bet vėliau tuo suabejojote?“ – klausė ji, primindama, kad tokie momentai nėra reti ir gali tapti atspirties tašku kalbant apie realybę.

 

Realybė, kuri „neišnyksta, net kai ja netiki“

„Realybė yra tai, kas neišnyksta, net kai ja netiki“, – diskusijos pradžioje teigė VU Fizikos fakulteto profesorius Mikas Vengris, primindamas rašytojo Philipo K. Dicko mintį.

Anot jo, žmonės iš prigimties yra „intuityvūs fizikai“ – kitaip tiesiog neišgyventų. Kasdienybėje realybė pasireiškia labai paprastai: jei ignoruoji gravitaciją ir išlipsi pro langą, pasekmės bus labai realios.

Vis dėlto šis paprastas suvokimas ima byrėti, kai fizika peržengia kasdienės patirties ribas. XX a. reliatyvumo ir kvantinės mechanikos teorijos parodė, kad realybė gali priklausyti nuo stebėtojo ar net nuo užduodamo klausimo.

„Kvantinėje fizikoje dalelių elgsena priklauso nuo to, kokius klausimus joms užduodame“, – teigė jis, pabrėždamas, kad realybė čia tampa nebe objektyvi scena, o sąveikos rezultatas.

Tai sukuria paradoksą: fizika, kuri ilgą laiką siekė objektyviai aprašyti pasaulį, pati atskleidė, kad tas pasaulis gali būti neatsiejamas nuo stebėtojo.

 

Filosofija: gal problema ne realybėje, o mūsų įsitikinime, kad ją suprantame

VU Filosofijos fakulteto profesorė Rita Šerpytytė į diskusiją įnešė skepticizmo – ne dėl pačios realybės, o dėl mūsų įsitikinimo, kad žinome, apie ką kalbame. „Aš visada suabejoju, kai išgirstu žodį realybė, nes abejoju, ar žmonės tikrai žino, ką turi omenyje“, – sakė ji.

Profesorė priminė, kad filosofijoje realybės samprata nėra savaime suprantama ir per istoriją nuolat kito. Ji rėmėsi Immanuelio Kanto mintimi apie realybės ir tikrovės skirtumą, pabrėždama, kad mūsų pažinimas nėra tiesioginis pasaulio atspindys, o veikiau struktūruotas per mūsų pačių mąstymo kategorijas.

Šiuolaikinėje filosofijoje šis klausimas dar labiau komplikuojasi – vieni kalba apie „realybės praradimą“, kiti siūlo grįžti prie „sveiko proto“, tačiau aiškaus atsakymo vis dar nėra.

 

Smegenys kuria spėjimą, o ne atspindį

Tuo metu vaikų ir paauglių psichiatras, psichoterapeutas Gintautas Narmontas pabrėžė, kad net tai, ką laikome tiesioginiu patyrimu, gali būti tik interpretacija.

Pasak jo, smegenys neturi tiesioginio kontakto su išoriniu pasauliu – jos apdoroja signalus ir kuria „spėjimą“ apie realybę. „Tai, ką patiriame, nėra pati realybė – tai mūsų smegenų sukurta jos versija“, – teigė jis.

Jis atkreipė dėmesį ir į paradoksą: kuo daugiau patirties sukaupiame, tuo mažiau pastebime. Pažįstami dalykai tampa automatiški, todėl dalis realybės tarsi „iškrenta“ iš mūsų sąmoningo suvokimo.

 

Realybė kaip santykis

Diskusijoje dalyvavęs Vytauto Didžiojo universiteto Katalikų teologijos fakulteto docentas Benas Ulevičius į pokalbį įnešė teologinę perspektyvą, kuri iš esmės pakeičia tai, kaip žiūrime į klausimą.

Jei fizika klausia, kaip realybė veikia, o filosofija – ką mes vadiname realybe, teologija kelia klausimą, koks yra žmogaus santykis su ja.

Ši perspektyva artima ir diskusijoje nuskambėjusioms mintims, kad realybė nėra vien „išorinis objektas“, kurį galime stebėti iš šalies. Priešingai – žmogus visada joje dalyvauja.

Teologinis požiūris realybę linkęs suvokti ne tik kaip faktų ar reiškinių visumą, bet ir kaip prasmių lauką. Kitaip tariant, svarbu ne vien tai, kas yra, bet ir ką tai reiškia. Tokiu būdu realybė tampa neatsiejama nuo interpretacijos, tikėjimo ir patirties. Ji nėra tik „duota“, bet ir išgyvenama.

Ši perspektyva subtiliai papildo ir kitų diskusijos dalyvių mintis. Jei psichiatrija kalba apie tai, kad smegenys kuria realybės „spėjimą“, o filosofija – kad realybė priklauso nuo pažinimo kategorijų, teologija primena dar vieną dimensiją: žmogus ne tik suvokia realybę, bet ir ieško joje prasmės.

Būtent ši paieška dažnai tampa esmine – nes net ir tiksliausiai aprašyta realybė dar neatsako į klausimą, ką su ja daryti.

 

2026 02 26 MEILĖ

 

2026 02 26 MEILĖ

Diskusijos apie meilę įrašą galite peržiūrėti VU „Youtube“ kanale.

VU Diskusijų klube – apie vieną stipriausią žmogaus patirtį, kurią sunku paaiškinti, bet neįmanoma ignoruoti 

Ar meilė yra cheminė reakcija smegenyse, socialinė konstrukcija ar dinaminė sistema, kurią galima aprašyti matematinėmis lygtimis? Apie tai Vilniaus universiteto (VU) diskusijų klube kalbėjosi skirtingų sričių mokslininkai – antropologai, neuromokslininkai ir matematikai.

Nors meilė dažnai laikoma paslaptingu, sunkiai apibrėžiamu jausmu, diskusijoje nuskambėjo mintis, kad ji gali būti nagrinėjama taip pat rimtai kaip ir bet kuris kitas mokslinis reiškinys.

 

Meilė – tarp kūno poreikių ir savirealizacijos 

Diskusiją pradėjęs VU Psichologijos instituto kognityvinės psichologijos tyrėjas doc. Vytautas Jurkuvėnas priminė, kad psichologijoje meilė dažnai suvokiama kaip poreikis, kuris atsiduria tarp bazinių fiziologinių poreikių ir aukštesnių – savirealizacijos, prasmės paieškų, dvasinių siekių.

Psichologas rėmėsi Maslow poreikių piramide bei Ericho Frommo idėja, kad meilė nėra „teisingo žmogaus radimas“, o tam tikras gebėjimas kurti ir išlaikyti sanykį. Taip pat buvo aptarta prieraišumo teorija.

Pasak jo, prieraišumo teorija rodo, jog pirmasis ryšys su globėjais tampa savotišku „šablonu“, kuris vėliau atsikartoja su partneriais. Ankstyvoji patirtis gali lemti, ar žmogus santykiuose jausis saugus, ar linkęs į nerimą ar vengimą.

„Daugelis mūsų sprendimų – ir partnerio pasirinkimas – vyksta ne sąmoningai. Mes manome, kad renkamės racionaliai, tačiau didelė dalis procesų vyksta pasąmonėje“, – teigė V. Jurkuvėnas.

Diskusijoje buvo keliama mintis, kad meilė gali būti suprantama kaip santykio forma, kurioje gimsta nauja tapatybė. Tai ne vien dviejų atskirų žmonių suma, bet savotiška „trečioji erdvė“, kurioje keičiasi savasties ribos.

Nutraukus ryšį, dalis šios bendros tapatybės tarsi išnyksta. Psichologiniu požiūriu tai primena netektį – reikalingas atsiskyrimo ir gedėjimo procesas, kad žmogus galėtų kurti naują ryšį.

 

Meilė prasideda smegenyse 

VU Gyvybės mokslų centro neuromokslininkė profesorė Ramunė Grikšienė pasakojo, kad meilės biologiniai pagrindai yra kur kas senesni nei žmonija.

Anot jos, dopaminas, oksitocinas, vazopresinas ir kiti neuromediatoriai dalyvauja formuojant prisirišimą, saugumo jausmą ir tarpusavio ryšį. „Kai būname su mums svarbiu žmogumi ir patiriame malonumą, aktyvuojama atlygio sistema – išsiskiria dopaminas. Tai skatina mus siekti šio ryšio dar kartą“, – aiškino profesorė.

Ypatingą vaidmenį atlieka oksitocinas – hormonas, kuris išsiskiria gimdymo ir žindymo metu, stiprindamas motinos ir kūdikio ryšį. Tačiau jis svarbus ir romantiniuose santykiuose – padeda kurti artumą, pasitikėjimą, saugumo jausmą.

Pradiniuose įsimylėjimo etapuose organizmas patiria ir stresą – padidėja kortizolio kiekis, sumažėja serotonino lygis. Dėl to žmogus gali elgtis impulsyviau, jausti obsesinį susitelkimą į kitą asmenį. Vis dėlto ilgainiui į procesą įsitraukia ir aukštesnės smegenų sritys – prefrontalinė žievė, atsakinga už sprendimų priėmimą ir emocijų reguliaciją.

„Biologija parašo tam tikrą scenarijų, bet mes galime jį koreguoti. Artimas žmogus ilgainiui tampa tarsi mūsų reguliacinės sistemos dalimi – padeda palaikyti emocinę pusiausvyrą“, – sakė R. Grikšienė.

 

Meilė padiktuota kultūros ir socialinių nuostatų 

VU Filosofijos fakulteto sociokultūrinės antropologijos profesorius Victor Celestine de Munck į meilę pažvelgė iš antropologinės perspektyvos. Jis teigė, kad meilė kaip mokslinių tyrimų objektas išpopuliarėjo tik XX a. pabaigoje, kai buvo pripažinta kultūriškai universaliu reiškiniu, aptinkamu visose visuomenėse.

Vis dėlto meilė nėra vien romantinė. Ji gali reikšti šeimyninį ryšį, prisirišimą prie idėjų ar net tautinę tapatybę. Taip pat profesosrius pabrėžė, kad dviejų žmonių santykis yra universali socialinė struktūra: „Nors skirtingose kultūrose egzistuoja įvairios partnerystės formos – poliginija, poliamorija ar kiti modeliai – beveik visur pagrindiniu vienetu išlieka pora. Būtent dviejų žmonių ryšys tampa pagrindu šeimai, vaikų auginimui ir socialiniam stabilumui.“

Diskusijoje užsiminta, kad šiuolaikinė visuomenė meilę vis labiau suvokia kaip individualų pasirinkimą, o ne bendruomenės reguliuojamą santykį. Santykiai tampa sąlyginiai – priklausomi nuo asmeninio pasitenkinimo ir subjektyvaus sprendimo likti ar išeiti.

Kita vertus, buvo pristatyta „ontologinio įsišaknijimo“ idėja – siekis rasti santykį, kuriame žmogus jaučiasi egzistenciškai įtvirtintas, saugus ir „įsišaknijęs“.

 

Ar jausmus galima apskaičiuoti? 

VU Matematikos ir informatikos fakulteto dr. Vytenis Šumskas pristatė matematinį meilės modelį, kartais vadinamą „Romeo ir Džuljetos“ sistema.

Šiame modelyje dviejų žmonių jausmai aprašomi diferencialinėmis lygtimis, kurios atsižvelgia į jų tarpusavio reakcijas ir individualų „emocinio atvėsimo“ tempą. Vieno partnerio meilė gali stiprinti kito jausmus arba, priešingai, sukelti atsitraukimą.

„Modeliai visada yra supaprastinimai – jie negali aprėpti visos žmogiškos patirties. Tačiau jie leidžia pamatyti, kad santykiai yra dinamiška sistema. Jie gali stabilizuotis, svyruoti arba „sprogti“, kai įtampa tampa per didelė“, – aiškino matematikas.

Pasak jo, meilėje nėra vieno galutinio sprendimo – tai nuolat kintantis procesas, kuriame svarbus abiejų pusių jautrumas ir reakcijos.

 

Tarp biologijos ir pasąmoninių sprendimų 

Diskusijoje išryškėjo bendra išvada: nors meilė turi biologinį pagrindą, ji neapsiriboja vien hormonais. Prie jos prisideda ankstyvieji santykių modeliai, kultūriniai lūkesčiai ir net struktūriniai visuomenės pokyčiai.

Mokslininkai sutarė, kad meilė nėra vien emocija ar vien instinktas – tai daugiasluoksnis reiškinys, kuriame susitinka biologija, psichologija ir kultūra.

Galbūt būtent dėl šio sudėtingumo ji ir išlieka viena stipriausių žmogaus patirčių – sunkiai iki galo paaiškinama, bet nuolat tyrinėjama. 

 

2026 01 29 GYVYBĖ

 

2026 01 29 GYVYBĖ

Diskusijos apie gyvybę įrašą galite peržiūrėti VU „Youtube“ kanale.

VU Diskusijų klubas kviečia į antrąjį renginį, šį kartą gyvybės tema. 

Gyvybė – kur ji prasideda ir ar kada nors baigiasi?

Jei ląstelė dalijasi, bet niekada netaps organizmu – ar ji gyva? 
Jei kūnas miręs, bet jo organai išgelbėja kitus – ar gyvybė tęsiasi?

Mes pripratę galvoti apie gyvybę kaip būseną. 
Tačiau gal ji – procesas, judėjimas, kompromisų istorija?

Ir vis tik kalbėdami apie gyvybę kažkurioje vietoje mes brėžiame ribą. Ar ši riba universali – ar priklauso nuo kultūros, mokslo epochos, kalbos? Kaip skirtingos kultūros suvokia gyvybę, ar kada susimąstėte, kad šio žodžio kilmė skirtingose kalbose yra skirtinga? 

Dr. Rūta Morkūnienė, medicinos fakultetas – žmogaus gyvybės klausimai, nuo naujagimių iki organų transplantacijos 
Prof. Eglė Lastauskienė, gyvybės mokslų centras – biologinės gyvybės ribos 
Doc. Dr. Kristina Jonutytė – gyvybės sampratos skirtumai skirtingose kuktūrose 
Prof. Dr. Paulius Vaidotas Subačius, filolofijos fakultetas – krikščioniškosios antropologijos ir istorijos aspektai

Tai kvietimas ne tik klausytis, bet ir mąstyti iš naujo. Apie mokslą, apie ribas, apie atsakomybę – ir apie mus pačius.

 

2025 12 04 PROGNOZĖS KLAIDA

 

2025 12 04 PROGNOZĖS KLAIDA

Pirmasis VU diskusijų klubo susitikimas įvyko praėjusių metų gruodį ir buvo skirtas prognozės klaidos temai

Diskusijoje dalyvavo ne tik Lietuvos, bet ir užsienio mokslininkai. Prof. Berentas Prakkenas iš Utrechto universiteto, pabrėžė, kad klaidos yra neatsiejama mokslo dalis ir būtent jos skatina eksperimentuoti bei veda į gilesnį žinojimą. Pasak profesoriaus, mokslinė pažanga gimsta ne vengiant klaidų, o mokantis jas atpažinti ir integruoti į tyrimų procesą.

Medicinos srityje prognozės klaidų neišvengiamumą aptarė VU Medicinos fakulteto mokslo ir inovacijų prodekanas, gydytojas vaikų nefrologas ir mokslininkas doc. Karolis Ažukaitis. Jis pabrėžė, kad klinikinėje praktikoje itin svarbus gebėjimas reflektuoti ankstesnes patirtis ir mokytis iš padarytų klaidų. Pasak jo, medicinos pažanga iš esmės gimsta būtent iš šio proceso – iš bandymų, nuolatinio rezultatų vertinimo ir jų koregavimo. Klinikinių atvejų analizė, gydymo rezultatų stebėsena, klinikinių gairių atnaujinimas ir kolegialus sprendimų aptarimas sudaro mechanizmų visumą, leidžiančią individualias patirtis paversti moksliškai pagrįstais ir vis patikimesniais sprendimais ateityje.

Apie prognozės klaidas smegenų veikloje kalbėjo VU Gyvybės mokslų centro neuromokslininkė prof. Urtė Neniškytė. Ji aiškino, kad prognozės klaida – tai neatitikimas tarp to, ko tikimasi, ir to, kas iš tiesų įvyksta. Tyrimai rodo, jog smegenys nuolat kuria aplinkos modelius ir juos tikrina realybėje, o būtent neatitikimai leidžia mokytis ir prisitaikyti. Įdomu tai, kad didesnę prognozės klaidos riziką dažnai turi patyrę specialistai, labiau pasikliaujantys ankstesne patirtimi.

Filosofinį žvilgsnį į šią temą pasiūlė VU Filosofijos fakulteto mokslininkas dr. Paulius Rimkevičius, atkreipęs dėmesį, jog kai kuriais atvejais net klaidingi įsitikinimai gali turėti teigiamą poveikį – sustiprinti motyvaciją ir paskatinti veikti efektyviau. Tuo tarpu VU Komunikacijos fakulteto mokslininkas doc. Liutauras Ulevičius pažymėjo, kad informacijos pertekliaus sąlygomis prognozės klaidas lemia ne tik patirtis, bet ir tai, jog daugelyje situacijų apskritai nėra vieno teisingo atsakymo.