Gruodžio 5-ąją pasaulis mini Tarptautinę savanorių dieną. Ji primena, kad savanorystė nėra vien gerumo gestas – tai tylus, bet galingas žmonių judėjimas, stiprinantis bendruomenes ir kuriantis ateitį, kurioje svarbus kiekvienas.
Vilniaus universiteto (VU) bendruomenė didelė – čia dirba ir studijuoja daugiau nei 30 tūkst. žmonių. Natūralu, kad tarp jų gausu kolegų ir studentų, kurie randa laiko prisidėti prie prasmingų iniciatyvų įgyvendinimo. Pakalbinome kelis bendruomenės narius ir paprašėme pasidalinti, kur savanoriauja ir ką jiems reiškia savanorystė.
Kristina iš GMC neapsiriboja viena savanorystės veikla – ji randa laiko ir Šaulių sąjungai, ir paramos Ukrainai iniciatyvoms, ir pagalbai per kraujo donorystę ar sporto renginius.
„Esu Lietuvos Šaulių sąjungos narė. Savanoriauju rinkdama paramą ir veždamą ją į Ukrainą. Prisijungiu prie „Vilniaus vorų“ pindama maskuojamuosius tinklus. Kartais paskambina iš Kraujo banko, ten apsilankau ir dovanoju kraujo. Anksčiau intensyviai, dabar rečiau teisėjauju bolderingo (laipiojimo rūšis) varžybose. Tad kai man kas nors sako, kad kažkam neturi laiko ir „kaip tu tiek visko spėji“, tai atsakau, kad čia tik prioritetų klausimas. Arba tau rūpi, arba ne.“
Kristina drąsina prisijungti tuos, kurie dar neatrado savo savanorystės būdo: „Dabar Šaulių sąjungoj daug veiklos, tai visa galva nėrusi ten. „Vilniaus vorai“ yra CUP’o ketvirtame aukšte. Jie dirba kiekvieną darbo dieną nuo 18 iki 21 val., registracija nebūtina. Tiesiog ateini, atsistoji ir pini. Visi ten labai draugiški ir visi laukiami!“
Savanorystė sujungia skirtingas patirtis ir profesijas. Apie ją pasakoja ir Stephenas Jonesas iš GMC: „Šiais metais (kaip ir pernai) savanoriavau su „Caritas“ – ruošiau ir patiekiau vakarienę vargstantiems ir benamiams, minint Padėkos dieną. Manau, kad vienas geriausių būdų praktikuoti dėkingumą yra dalintis su kitais.“
Kiekviena valanda, skirta padėti kitam, stiprina ir tampa priminimu, kad net maži darbai gali įkvėpti kitus. Taip savo savanorystę apibūdina Aurelija iš KRS:
„Jau ketverius metus savanoriauju „Vaikų linijoje“ ir kas kartą ten ateinu ir išeinu su mintimi, kad laikas, kurį skiriu vaikams išklausyti, turi didelę prasmę. Tai laikas, kuris ne tik padeda sunkiomis akimirkomis išbūti vaikams, bet kartu ir augina mane pačią. Aš dažnai sulaukiu klausimo, kaip galiu klausyti vaikų istorijų, kurios dažnai būna sunkios, slegiančios, persmelktos vienatvės, liūdesio, ir neperimti viso to pati. Man padeda labai aiškus suvokimas savo kaip savanorės misijos – išklausyti vaiką… Kartais man atrodo, kad mes visi mokame kalbėti, bet mums taip sudėtinga klausyti. O vaikams, kurie skambina į „Vaikų liniją“, svarbiausia būti išgirstiems tuo metu, kai jiems to reikia labiausiai… Manau, kad savanorystė yra galimybė dalintis laiku, kuris yra pats brangiausias turtas, ir kartu galimybė būti atviresnei, empatiškesnei.“
Primename, kad šiuo metu kiekvieno pagalba yra ypač svarbi. Sielovados komanda kviečia savanoriauti arba prisidėti parama tiems, kuriems reikia šilumos, maisto ar medicininės pagalbos – aukos priimamos Šv. Jonų bažnyčios zakristijoje.
Gyvūnų globos organizacijos taip pat prieš žiemos šventes dažnai susiduria su savanorių trūkumu – daugelis išvyksta pas artimuosius, todėl prireikia pagalbos pavedžioti gyvūnus ar atlikti kitus kasdienius darbus. Kiekvienas mažas įsitraukimas tampa realia pagalba tiems, kurie jos laukia.
VU bendruomenėje savanorystė – tai realūs žmonės ir jų istorijos. Tai pasirinkimai, kurie įkvepia ir stiprina ne tik tuos, kuriems padedama, bet ir pačius savanorius.
Straipsnio autorė Sonata Kuncė