Naujas Vilniaus universiteto Gyvybės mokslų centro tyrimas, paskelbtas tarptautiniame žurnale „Psychoneuroendocrinology“, atskleidžia, kad dviejų hormonų – testosterono ir kortizolio – sąveika gali nulemti tai, kaip suvokiame stresinę situaciją. Tai padeda paaiškinti, kodėl vieni žmonės išlieka ramūs, o kiti, susidūrę su stresu, patiria stiprią įtampą.
Kortizolis – tai antinksčių gaminamas hormonas, išsiskiriantis reaguojant į stresą. Jis taip pat dalyvauja emocijų apdorojime ir atsigavimo po streso procesuose. Testosteronas dažniausiai siejamas su vyriška reprodukcine sistema, tačiau veikia ir elgesį – siejamas su statuso siekimu, konkurencingumu ir dominavimu.
Testosterono ir kortizolio sąveika dažnai aiškinama vadinamąja dviejų hormonų hipoteze. Ji teigia, kad aukštas testosterono lygis skatina elgesį, padedantį siekti ar išlaikyti socialinį statusą, tačiau dažniausiai tik tada, kai kortizolio lygis yra žemas.
Mokslininkai kėlė klausimą, ar ši pusiausvyra lemia mūsų reakciją į socialinį stresą – pavyzdžiui, kai esame vertinami ar kritikuojami. Viena iš prielaidų: esant aukštam testosteronui ir žemam kortizoliui, stresinė situacija gali būti suvokiama kaip iššūkis, o ne kaip grėsmė, todėl stresas patiriamas silpniau. Šis tyrimas išsiskiria tuo, kad, skirtingai nei dauguma ankstesnių darbų, nagrinėjančių fiziologines ar elgesio reakcijas, šiame tyrime buvo tirti ne pavieniai hormonai, bet jų sąveika, o daugiausia dėmesio skirta subjektyviam streso išgyvenimui.
Reikia prisiminti, kad socialinį stresą įveikti dažnai yra sudėtingiau nei fizinį. Mūsų kūnas puikiai pasirengęs reaguoti į, pavyzdžiui, mešką ir nuo jos bėgti, tačiau šiuolaikiniai stresoriai yra subtilesni ir sunkiau prognozuojami. Kadangi socialinis stresas tik didės, svarbu suprasti, kas lemia mūsų reakcijas į jį.
Tyrime dalyvavo 40 jaunų vyrų, kuriems laboratorijoje buvo sukeltas lengvas socialinis stresas. Atlikdami neutralias užduotis prie kompiuterio, jie netikėtai sužinojo, kad po 90 sekundžių turės sugiedoti Lietuvos himną, o jų pasirodymas bus filmuojamas ir vertinamas. Giedoti iš tiesų nereikėjo, tačiau pats pasiruošimas sukėlė įtampą. Dalyviai įvertino patirtą stresą, o jų seilėse prieš ir po užduoties buvo pamatuoti testosterono ir kortizolio lygiai.
Rezultatai parodė, kad kortizolis mažino stresą vyrams, turintiems žemą testosteroną, tačiau neveikė vyrų su aukštu testosteronu. Tuo tarpu testosteronas mažino stresą tik esant žemam kortizolio lygiui. Tai leidžia manyti, kad vyrai su aukštu testosteronu ir žemu kortizoliu stresinę situaciją vertino kaip iššūkį, o ne grėsmę ir dėl to juto mažiau streso.
Tyrime dalyvavo tik vyrai ir buvo vertinamas vien testosteronas, todėl panašiuose ateities tyrimuose mokslininkai planuoja įtraukti moteris bei tirti kitus lytinius hormonus – estrogeną ir progesteroną.
Ilgalaikis mokslininkų tikslas – suprasti, kaip streso ir lytiniai hormonai sąveikauja įvairiose socialinėse ir emocinėse situacijose, kaip jie veikia emocinius išgyvenimus, gebėjimą bei norą reguliuoti emocijas ir kaip šie procesai atsispindi elgesyje.
Tyrimo autoriai: Erik Ilkevič, Eglė Jašinskaitė, Rimantė Gaižauskaitė, Ramunė Grikšienė. Nuoroda į tyrimo publikaciją
 |
| Tyrėjų komanda su pagalbininku | E. Ikevičiaus nuotr. |