Sidebar

VU Gyvybės mokslų centro alumnė Ingrida Olendraitė: apie studijas Kembridže ir mokslo svarbą

„Dirbant su bioinformatika susijusį darbą daug laiko tenka praleisti mąstant, nes esi nuolat užbombarduojamas naujų rezultatų ir tiesiog informacijos gūsių. Reikia suprasti ne tik biologiją, bet ir matematinius algoritmus. Programavimas yra be galo smagus užsiėmimas: kartais pasitinku rytinius saulės spindulius net nepastebėjusi, kaip greitai prabėgo naktis“, – šypteli Vilniaus universiteto Gyvybės mokslų centro (VU GMC) molekulinės biologijos alumnė Ingrida Olendraitė.

Jos mokslinis kelias, prasidėjęs VU, nuvedė į Kembridžo universitetą, tačiau mergina neatitrūksta nuo VU GMC, o pavasarį atvyks padirbėti kartu su šio centro bioinformatikais.

Šiuo metu studijuoji doktorantūrą Kembridžo universitete. Į kokią tematiką giliniesi? Kodėl pasirinkai būtent šitą sritį?

Gilinuosi į virusų molekulinę biologiją ir taksonomiją, dirbu Andrew E. Firtho grupėje Virusologijos skyriuje, kuris priklauso Patologijos departamentui. Mano kasdienis darbas susideda iš programavimo „Python“ kalba ir bioinformatikinės analizės. Kartais einu papildomai padirbėti į eksperimentinę laboratoriją.

Savo disertacijai ieškau naujų RNR genomus turinčių virusų. Tam kuriami nauji matematiniai modeliai ir strategijos. Naujų virusų paieška yra įdomus evoliucinis klausimas. Užpildomos trūkstamos spragos, nes atrandami šimtai iki šiol nematytų virusų. Dauguma RNR virusų turi labai kompaktiškus genomus, nes RNR yra linkusi mutuoti, tad jos genomai labai trumpi. Tačiau kiekvienam virusui vis tiek reikia savo genome užkoduoti visus būtinus išgyventi baltymus. Dėl to virusuose yra labai įdomių neįprastų baltymų gamybos (transliacijos) ir kitų molekulinių mechanizmų. Mano grupė specializuojasi šioje srityje: bioinformatikai suranda naujus mechanizmus, o podoktorantūros stažuotojai bando juos įrodyti eksperimentais.

Man ši tematika be galo artima širdžiai. Save laikau fundamentalios molekulinės biologijos atstove, kuri su džiaugsmu kasdien mokosi naujų bioinformatikinių metodų. Mano hobis – astrobiologija ir RNR pasaulio laikotarpis. Tarp RNR virusų ir astrobiologijos takoskyra nedidelė, tačiau vis dar likę daug neatsakytų klausimų. Laisvalaikiu domiuosi astrobiologinėmis naujienomis, tai daro įtaką mano fundamentaliam suvokimui apie biologijos pradžią mūsų planetoje.

Ar sunku buvo gauti doktorantūros vietą šiame prestižiniame universitete? Kaip manai, kas nulėmė sėkmę?

Mano pasirengimas buvo labai tinkamas šiai grupei, nes dažnai potencialūs kandidatai atmetami tiesiog dėl nepakankamo pasirengimo. Taip pat labai prisidėjo entuziazmas ir kasdienis noras sužinoti daugiau. Net ir Kembridže yra studentų, kurie tikriausiai neturėtų studijuoti doktorantūroje. Tokie žmonės dažniausiai iškenčia doktorantūros metus, o paskui kuo greičiau bėga iš akademijos. Galbūt jiems reikia šių studijų, kad suprastų, jog norai nesuderinami su akademiniu gyvenimu. Doktorantūros metai man yra patys geriausi. Kasdien mėginu atsakyti į dominantį klausimą išbandydama naujus mokslinius metodus ar įžvalgas.

Londono universiteto koledže baigei žmogaus ligų genetikos magistrantūrą. Ar tuomečiame VU Gamtos mokslų fakultete įgijai reikiamą pasirengimą? Kaip apskritai vertini molekulinės biologijos bakalauro studijas VU?

Visada pabrėžiu puikią molekulinės biologijos bakalauro programą. Per ketverius metus išeinama labai daug įvairių mokslinių temų, tai padeda bakalauro darbui pasirinkti dominančią sritį, o dirbti laboratorijoje galėjau jau nuo pirmo kurso. Tai buvo labai geras sprendimas. Nuėjęs į laboratoriją pamatai, kiek daug žinių reikia, tad tampi dar labiau motyvuotas mokytis ir atidžiau klausytis paskaitų. Džiaugiuosi, kad į molekulinės biologijos programą įtraukti programavimo pagrindai, matematika, fizikinis pasaulio įvaizdis ir daugybė kitų dalykų, tiesiogiai nesusijusių su molekuline biologija. Baigęs tokias bakalauro studijas pasijunti visaverčiu žmogumi.

Ar dažnai aplankai VU GMC ir jo dėstytojus? Gal su kuriais nors iš jų palaikai ryšį?

Kaskart grįžusi į Vilnių apsilankau VU GMC, galbūt net per dažnai (šypsosi). Palaikau ryšius su buvusia laboratorija (prof. Sauliaus Klimašausko grupe), taip pat prof. Edita Sužiedėliene. Visuomet malonu susitikti su buvusiais dėstytojais. Iki šiol palaikiau ryšį su „Vilnius-Lithuania iGEM“ komanda, tad nuo VU GMC veiklos tikrai neatitrūkstu. Šį pavasarį atvykstu padirbėti kartu su šio centro bioinformatikų grupe. Stengiuosi visada pasidalinti centro darbo skelbimais ir taip galbūt paskatinti Kembridže dirbančius ar studijuojančius žmones rinktis Lietuvą kaip naują savo karjeros žingsnį.

Kaip apskritai vertini VU GMC? Koks jis, palyginti su kitais panašaus pobūdžio centrais, kuriuos yra tekę matyti?

VU GMC yra geras mokslinio centro pavyzdys. Infrastruktūros atžvilgiu tai – puikus centras, kuriam nieko netrūksta. Esu mačiusi visokiausių centrų. Pavyzdžiui, Kembridže tikrai rasite ir nemodernių pastatų, tad bendrojo naudojimo įranga ar darbo aplinka gali būti ganėtinai sena. Kadangi kiekviena grupė turi tam tikrą finansavimą savo veiklai, viskas, ko jai reikia, būna superkama. Londone teko padirbėti naujutėlaičiame Franciso Cricko institute. Tai didžiausias mokslo institutas visoje Jungtinėje Karalystėje. Kiekviena detalė itin apgalvota. Ypač siekiama paskatinti sąveikas tarp skirtingų mokslininkų.

Esi ne tik aktyvi jaunoji mokslininkė, bet ir prisidedi prie mokslo populiarinimo. Kodėl, Tavo nuomone, mokslininkui tai svarbu?

Mokslo populiarinimas man visada atrodė smagi veikla, tačiau studijos Kembridže padėjo suvokti, kad ji yra labai svarbi. Šiais laikais tikriausiai negausi nė vienos dotacijos, jei nemokėsi visuomenei iškomunikuoti savo mokslo rezultatų. Priklausau mūsų departamento „Public Outreach“ komitetui. Ruošiamės mokslo festivaliams ir diskutuojame, kaip padėti grupių lyderiams populiariai pristatyti jų mokslinius tyrimus.

Racionaliausias motyvas užsiimti mokslo populiarinimu, manau, yra tiesiog atgalinė duoklė mokesčių mokėtojui. Juk dauguma mokslo finansavimo šaltinių ateina iš valstybės pinigų. Tad jei žmonės dalį savo finansų paskyrė tavo smalsumui patenkinti, tavo pareiga yra iškomunikuoti tai, ką darai.

Tam, kad susikalbėtume, reikia, jog kiekvienoje srityje būtų žmonės, padedantys suprasti mokslo svarbą visuomenei. Labai stiprus pavyzdys yra vaikų skiepijimas. Dažnai žmonės, tiesiog rūpindamiesi savo vaikais, bet neturėdami atitinkamų biologijos žinių, nusprendžia vaikų nebeskiepyti. Tai laikyčiau globalinio masto tragedija. Ispaniškasis gripas pasiglemžė per 50 milijonų gyvybių. Tymai yra tik skiepais sustabdoma be galo aktyvi infekcinė liga, anksčiau pasiglemždavusi po milijoną gyvybių kasmet. Dėl skiepų tymai buvo beveik visiškai sustabdyti, tačiau dabar ši liga vėl sugrįžta, ja sergančiųjų skaičius vis didėja. Panašus atvejis susijęs su antibiotikų pertekliniu ir nepilno kurso vartojimu. Kiekvienas tikriausiai esame gėrę antibiotikus. Tačiau jei mokslininkai nebandys suprantamai papasakoti, kodėl privaloma naudoti antibiotikus tik tada ir tik taip, kaip paskyrė gydytojas, mus gali vėl ištikti tokios baisios plataus masto ligos kaip maras. Mano nuomone, bendras biologinis ar mokslinis visuomenės išsilavinimas galimas tik tada, kai mokslininkai aktyviai įsitraukia į mokslo populiarinimą.

Buvai viena iš pirmosios Lietuvoje ir apskritai Baltijos šalyse „Vilnius-Lithuania iGEM“ komandos iniciatorių, jos siela. Nuo 2015 m., kai Lietuva pirmą kartą dalyvavo šiame konkurse, ši tradicija palaikoma iki šiol, kasmet suburiamos naujos komandos. Kaip vertini komandų pasirodymus, jų projektus, padarytą pažangą?

„Vilnius-Lithuania iGEM“ komanda tikriausiai yra vienas nuostabiausių gamtamokslių dalykų, vykstančių Vilniuje. Pamatyti, į ką išaugo komanda per vos kelerius metus, neapsakomai smagu. Mūsų kartai reikėjo būti atsargiai, sužinoti daug informacijos, kurią dabar visi ateidami į komandą jau žino. Pastebiu, kad kasmet komandos vis drąsėjo ir sukūrė tikrai puikius projektus, kuriuos įvertino ir Bostonas.

Kartais sunku matyti, kaip kai kurie komandų nariai, vos tik įsilieję į naują komandą, mano, kad jiems automatiškai pereina jų pirmtakų pasiekimai. Jų rezultatai ar įdirbis turi būti tik palengvinimas ir pagalba, o ne automatiškai priskiriamas nuopelnas. Džiaugiuosi, kad ant ne savo laurų neužmiegama ir komandos kasmet dirba nuoširdžiai bandydamos ne pakartoti, tačiau pasiekti puikių savo rezultatų. Dabar jos jau tapusios profesionalaus lygio grupėmis. Tai puikus ateities tarpdisciplininės mokslinės grupės pavyzdys.

Ar save matai gimtojoje šalyje? Ar norėtum sugrįžti į VU GMC ir jame suburti savo grupę?

Savęs niekur kitur galutiniame mokslinės karjeros taške neįsivaizduoju. Sąlygos, kurias matau kaskart grįžusi, kai kurių grupių darbai tikrai įkvepia ne tik džiaugsmo ir noro būti GMC dalimi, bet ir realiai parodo, kad tai įmanoma. Tačiau kol kas Lietuvoje man dar trūksta privačių mokslinių fondų veiklos. Todėl neapsakomai apsidžiaugiau sužinojusi, kad mūsų šalyje veiklą pradėjo Mariaus Jakulio Jason fondas. Labiausiai džiaugčiausi, jei galėčiau gauti savo finansavimą, laimėti poziciją GMC, pritraukti ne tik vietinius, bet ir talentus iš visos Europos ar net pasaulio.

Ar Lietuvą galėtum pavadinti biotechnologijų, gyvybės mokslų šalimi?

Manau, Lietuvą pristatyti galima įvairiai. Visada reikia žinoti auditoriją. Tačiau mokslininkų bendruomenėje pristatydama Lietuvą nebijočiau pavartoti tokios frazės. Manau, gyvybės mokslai ir biotechnologijos Lietuvoje turi puikias tradicijas. Mūsų moksleiviai noriai renkasi šias specialybes, o ir pagal Europos STEAM dalykų pasirinkimus pas mus nėra tokios didelės takoskyros tarp mergaičių ir berniukų pasirinkimų. Esame arti to, kad panaudotume visą galimą protinį potencialą. Tik nereikia jo sulaikyti ir uždaryti narvelyje. Šiandien esu laiminga, kad esu iš šalies, kurioje įrodęs, kad gebi mokytis ir esi smalsus, gali nemokamai studijuoti ir taip gauti puikų pasirengimą atstovauti Lietuvai pasaulyje.

Siekdami užtikrinti jums teikiamų paslaugų kokybę, Universiteto tinklalapiuose naudojame slapukus. Tęsdami naršymą jūs sutinkate su Vilniaus universiteto slapukų politika. Daugiau informacijos