VU Gyvybės mokslų centre esantis VU Zoologijos muziejus pradeda kassavaitinę rubriką, kurioje supažindins su įdomiausiais eksponatais. Šįkart pristatomas leopardas.
Tikriausiai visų žinomas dėmėtas laukinės katės kailio raštas gamtoje niekada neišėjo iš mados. O kas kitas, jei ne šių dėmių savininkas – puikiai tarp margos aplinkos užsimaskuojantis leopardas (lot. Panthera pardus) galėtų tai įrodyti? Šio katinių šeimos žinduolio kailio spalvos ir raštai skirtųsi kad kurį regioną bepaimtume – Afrikos savanas, Pietų Azijos miškus ar Kaukazo kalnyną. Kailis gali būti ne tik margas, bet ir visiškai juodas – tai genetinė mutacija melanizmas.
Leopardai mėgsta vienatvę. Tai atspindi jų teritoriškumas ir naktinis gyvenimo būdas. Šios laukinės katės krūmuose kantriai seka antilopes, primatus bei kitus vidutinio dydžio žinduolius. Užpultą auką iškart nužudo ir užtempia į medį – tam pasitarnauja ypač stiprūs raumenys, kurie leidžia leopardui galynėtis su 10 kartų už save sunkesne auka.
Gebėdamas išgyventi įvairiose vietovėse, kartais ir netoli gyvenviečių, leopardas jau nuo seno buvo plačiai žinomas plėšrūnas. Antikiniais laikais ir viduramžiais netgi manyta, kad ši egzotiška katė – tai liūto ir mitinės būtybės, gyvūnus priviliojančios Panteros palikuonis, o laukinių genčių vadai neretai puošdavosi leopardo kailiu kaip garbės ir drąsos simboliu.
Nors dėl savo ištvermingumo leopardai gali gyventi ten, kur negyvena kitos didžiosios katės, šiais laikais laisvėje gyvenančių leopardų skaičius vis mažėja dėl buveinių nykimo ir nelegalios medžioklės.
Parengė VU Zoologijos muziejaus savanorė Milda Riepšaitė
S. Sinkevičiaus nuotraukoje – vienas iš dviejų VU Zoologijos muziejuje esančių leopardų