Rugpjūčio 24 d. 13 val. Vilniaus universiteto Gyvybės mokslų centre (VU GMC) bus atidaroma „UNESCO–L’Oréal“ stipendijų programos „Mokslo moterims“ fotografijų paroda. Joje pristatomos penkios šių metų laureatės, tarp kurių – ir VU GMC Biomokslų institute dirbanti dr. Urtė Neniškytė.


Parodos atidaryme dalyvaus švietimo ir mokslo ministrė Jurgita Petrauskienė, VU vicerektorius prof. Rimantas Jankauskas, GMC direktorius dr. Gintaras Valinčius, Lietuvos nacionalinės UNESCO komisijos generalinė sekretorė Asta Junevičienė.

 

Po atidarymo dr. U. Neniškytė atviroje paskaitoje „Mikroglija – klajojantys smegenų sodininkai“ pristatys pastarųjų metų rezultatus ir dabartinius savo grupės atliekamus tyrimus. Paskaitos pradžia – 13.30 val. R108 auditorijoje. 

 

VU GMC mokslininkė siekia atskleisti neurovystymosi ir neuropsichiatrinių ligų, pavyzdžiui, autizmo ar šizofrenijos, molekulinę priežastį. Kembridžo universitete doktorantūros studijas baigusi biochemikė tiria lipidų eksponavimą kaip signalą sinapsių eliminavimui, taip pat kaip nereikalingos neuronų jungtys „išgenimos“ iš smegenų jų vystymosi metu. Ji ieško molekulių, žyminčių šias sinapses ir nurodančių imuninės sistemos ląstelėms, kurias jungtis reikia pašalinti.

 

Tyrėja teigia: „Esame gavę labai įdomių pirminių duomenų apie molekulinius žymenis, pasirodančius ant sinapsių, kurias reikia pašalinti. Ateityje planuojame panaudoti šiuos žymenis sinapsėms atskirti, kad palygintume jas su išliekančiomis sinapsėmis ir išaiškintume jų skirtumus, kurie lemia tinkamą smegenų vystymąsi.“


Šiemet prie programos „Mokslo moterims“ prisijungė Lietuva ir Estija. Iki tol stipendijos būdavo skiriamos tik Latvijos mokslininkėms. Nuo 2005 m. apdovanotos 39 šios šalies atstovės. 6000 eurų stipendijos laureatėmis šįmet išrinktos: Jekaterina Ivanova, Marina Sokolova, dr. Renate Ranka (Latvija), dr. Els Heinsalu (Estija) ir dr. U. Neniškytė (Lietuva).

 

Lietuvoje programos „Mokslo moterims“, parengtos bendradarbiaujant su Lietuvos nacionaline UNESCO komisija ir Lietuvos mokslų akademija, stipendijų konkursui šiemet pateiktos 37 paraiškos. Programos tikslas – paremti moterų galimybes siekiant karjeros moksle.

 

Parodą VU GMC fojė bus galima apžiūrėti visą rugsėjį. Po to ją planuojama perkelti į kitas Vilniaus erdves.

Atvira, nemokamos prieigos kristalografijos duomenų bazė, konkuruojanti su komercine Kembridžo kristalografine duomenų baze. Tokios duomenų bazės kūrimas Vilniaus universiteto Gyvybės mokslų centro (VU GMC) Biotechnologijos instituto profesoriui Sauliui Gražuliui tapęs ir darbu, ir laisvalaikiu.


Ji jau dabar gali būti naudojama kaip priemonė identifikuoti kristalines medžiagas, kaip duomenų šaltinis baltymų molekulių struktūroms patikslinti, kaip mokymo priemonė studentams. Ji taip pat gali tapti įrankiu, padedančiu iškart nustatyti kasykloje paimto mėginio uolienas, mineralus, naudingąsias iškasenas. Mūsiškėje duomenų bazėje, kuri tapo bene didžiausiu pasaulyje atviru cheminės kristalografijos resursu, jau sukaupta per 350 tūkst. įrašų.


Nauda kalnakasybos pramonei


Kadangi ši duomenų bazė naudinga organinių ir neorganinių medžiagų identifikavimui, VU GMC mokslininkai pakviesti dalyvauti „Horizon 2020“ projekte SOLSA. Tai kalnakasybos pramonės projektas, kuris, atrodo, iš pirmo žvilgsnio visiškai nesusijęs su Biotechnologijos instituto veikla. Prof. S. Gražulis paaiškina, kad iš kasyklose ar kitur paimtų mėginių reikia nustatyti juos sudarančias uolienas, kad geologai galėtų aptikti vertingas gyslas. Tam uolienos yra smulkinamos, vežamos į laboratorijas, kur atliekama klasikinė cheminė analizė. Tai užtrunka savaites ar net mėnesius. Dabartinis procesas yra per lėtas, per brangus, tenka iškasti daug žemės, kas trukdo ekonomiškai ir švariai ją eksploatuoti.


„Šiais laikais visi nori, kad bet kuri pramonė būtų efektyvi, neterštų gamtos, kad neraustume ten, kur nereikia, o pasiimtume tai, kas reikalinga. SOLSA projektu siekiama sukurti tokį mechanizmą, kuris leistų iškart kasykloje paėmus uolienos pavyzdį tiksliai nustatyti mineralus, naudingąsias iškasenas. Viena vertus, mūsų duomenų bazė leidžia visa tai identifikuoti. Kita vertus, ji tampa įrankiu projekto metu gautiems duomenims paskleisti. Maloniai nustebau, kad tiek akademiniai, tiek komerciniai partneriai be didelių dvejonių sutiko, kad visi projekto metu gauti duomenys būtų atviri“, – pasakoja pašnekovas. Projekte dalyvauja visas VU GMC Biotechnologijos instituto Baltymų-nukleorūgščių sąveikos tyrimų skyrius, kurio vedėjas yra prof. Virginijus Šikšnys.


Sulaukė pasiūlymo pasilikti Miunchene


Šio Lietuvoje ir pasaulyje garsaus biotechnologo dėka po studijų ir dabar prestižiniu laikomame Maskvos fizikos technikos institute pašnekovas išvyko rengti disertacijos į Miuncheną. „Virginijus buvo gavęs „Volkswagen“ stipendiją vienam studentui vykti į Vokietiją, pas Maxo Plancko Biochemijos instituto profesorių, Nobelio chemijos premijos laureatą Robertą Huberį. Tada dar nelabai žinojau, kas jis toks. Tik vėliau sužinojau, kur važiuoju“, – šypsodamasis prisimena prof. S. Gražulis.


Kadangi jis nuo mokyklos domėjosi kompiuteriais, gebėjo programuoti ir mokėjo JAVA programavimo kalbą, iškart po disertacijos gynimo sulaukė pasiūlymo likti Miunchene, nes bioinformatikų grupė ieškojo programuotojo: „Kadangi Virginijus Šikšnys mane siuntė ir finansavo, pagalvojau, kad reikia sugrįžti. Nesigailiu dėl tokio sprendimo. Biotechnologijos institutas yra unikali, fantastiška vieta, nes čia tikrąja to žodžio prasme randasi nauja mokslo mokykla. Tokių vietų pasaulyje nedaug. Labai smagu ir malonu dalyvauti tame procese, būti komandoje, kuriai rūpi ne karjera, o mokslas, atradimai. Rezultatus matote (rodo į ant palangės surikiuotus Biotechnologijos instituto mokslininkų apdovanojimus).“


Kristalų struktūros prilygo brangakmeniams


Grįžęs į Lietuvą mokslininkas pradėjo dirbti ties baltymų kristalografija. Ilgainiui pastebėjo, kad neturime priėjimo prie cheminių molekulių struktūrų, o visos cheminei kristalografijai skirtos duomenų bazės yra komercinės. Tokia situacija pasirodė nepriimtina ne tik prof. S. Gražuliui, bet ir kitiems pasaulio kristalografams. Tad lietuviui kilo bendros svetainės, kur tyrėjai galėtų sukelti išspręstą ar surastą struktūrą, idėja. Tačiau kaip tik tuo metu jis sulaukė laiško iš garsaus prancūzų kristalografo, Crystallography Open Database Patarėjų tarybos nario Armelio Le Bail. Jis rašė apie kuriamą atvirą kristalografijos duomenų bazę kviesdamas prisijungti prie komandos.


„Pirmoji mintis buvo tokia: „Ech, tik sugalvoji naują idėją, o kažkas ją jau spėjo įgyvendinti!“ Paskui pagalvoji, kad tai buvo gera idėja. Antra, mane kviečia prisijungti!


Laisvalaikiu ieškodavau žurnaluose duomenų ir juos įvesdavau į duomenų bazę. Kadangi mėgstu programuoti, pradėjau rašyti programas, kurios tuos duomenis tvarkytų, komplektuotų, sujungtų iš daug šaltinių. Pradėjau iš dalies apdorotus duomenis siųsti Armeliui. Po kurio laiko jis man pasiūlė toliau vystyti šį projektą. Nedvejodamas sutikau. Armelis apie 50 tūkst. kristalų struktūrų surašė į kompaktinį diską. Jis man prilygo dėžutei su brangakmeniais“, – pokalbį tęsia pašnekovas.


Per 13 metų įrašų padaugėjo nuo 50 tūkst. iki daugiau kaip 350 tūkst., o visos struktūros yra sintaktiškai teisingos. Prof. S. Gražulio plėtojama duomenų bazė tapo bene didžiausiu pasaulyje atviru cheminės kristalografijos resursu. Šiam tenka konkuruoti su jau 60 metų veikiančia Kembridžo kristalografine duomenų baze ir neorganinių kristalų duomenų bazėmis, tačiau skirtumas tas, kad jos komercinės, pasiekiamos tik prenumeratoriams ir su licenciniais apribojimais, o lietuvio kuriama duomenų bazė yra atvira ir gali būti nevaržomai kopijuojama. VU GMC mokslininko publikacija apie šią duomenų bazę jau pacituota 186 kartus. Tai Lietuvai yra neblogas rodiklis.


Darbus tęsia jaunieji kolegos


Profesoriaus teigimu, pasaulis juda atviros prieigos, atvirų publikacijų link. Atviros prieigos nori ir mokslininkai, nes tam, kad galėtų atrasti ką nors naujo, jie turi žinoti, kas jau padaryta. Be to, mokslo publikacijų skaičius auga labai greitai. Biomedicinos tematika kone kas dvi minutes pasirodo straipsnis. Tad joks žmogus nebespėja visko perskaityti.


„Pasiremdami tiek savo sukauptomis, tiek visame pasaulyje prieinamomis žiniomis siekiame sugebėti atsakyti į mokslinius klausimus, į kuriuos atsakymai nėra akivaizdūs. Norėtųsi pabandyti aptikti kažką, ko tiesiog žiūrėdami į straipsnių šūsnį negalėtume pasakyti. Jei kasdien ekrane žiūri į benzeno žiedus ir net užsimerkęs juos matai, užtenka pastebėti vieną kreivą struktūrą, kad suprastum, jog kažkas blogai. Bet negali ekrane peržiūrėti milijardų įrašų. Tam reikia pasitelkti kompiuterius ir kokybiškas, šiuolaikines mokslines duomenų bazes. Ta kryptimi dirba mano doktorantai Andrius Merkys, Antanas Vaitkus, įsitraukia nauji studentai, turime ir kolegų iš užsienio.


„Nežinau, kiek daug mums pavyks pasiekti iš didelės duomenų apimties gaunant vertingas automatines išvadas, bet manau, kad bandyti verta“, – reziumuoja VU GMC Biotechnologijos instituto mokslininkas.

Rugpjūčio 11 d. prestižinio žurnalo „Science“ numeryje komentuojamas Biotechnologijos instituto doktorantės Miglės Kazlauskienės ir jos kolegų (Georgijaus Kostiuko, dr. Česlovo Venclovo, dr. Gintauto Tamulaičio ir prof. Virginijaus Šikšnio) atradimas, birželio pabaigoje paskelbtas šiame prestižiniame leidinyje.

 

GMC mokslininkai parodė, kad bakterijos, reaguodamos į virusus, taip pat naudoja cheminius signalus – naujas molekules, apie kurių egzistavimą iki šiol nebuvo žinoma.

 

Plačiau skaitykite čia.

Rugpjūčio 1–5 dienomis Rio de Žaneire (Brazilija) vyko 38-asis pasaulinis fiziologų kongresas „Rhythms of life“. Jame dalyvavo ir Gyvybės mokslų centro Biomokslų instituto direktorius prof. Osvaldas Rukšėnas.

 

Į kongresą susirinko mokslininkai iš viso pasaulio. Iš viso surengtos šešios plenarinės ir 22 pagrindinės paskaitos, 66 simpoziumai. Juos sudarė per 200 žodinių pranešimų ir 17 pranešimų sesijos, kuriose perskaityta daugiau kaip 1000 pranešimų.

 

Prof. O. Rukšėnas džiaugiasi produktyviu moksliniu renginiu, kuriame atnaujino žinias beveik apie visas fiziologines sistemas.

 

Kas ketverius metus vykstantį kongresą organizuoja 1953 m. įkurta Tarptautinė fiziologų draugijų sąjunga. Kitą kongresą numatoma surengti 2021 m. Pekine (Kinija).

Marijampolietis Ignas Kriaučiūnas prieš dvejus metus buvo vienas iš septynių abiturientų, kurio žinios įvertintos penkiais šimtukais. Net nesvarstęs galimybės išvykti studijuoti į užsienį, jis pasirinko mikrobiologijos ir biotechnologijos studijas Vilniaus universitete. Tad kaip čia būsimas trečiakursis jaučiasi dabar?


Prieš dvejus metus įstojai į VU Gamtos mokslų fakultetą, o dabar studijuoji Gyvybės mokslų centre. Kaip pasikeitė studijos ir atmosfera persikėlus į naują centrą?
Jausmas buvo fantastiškas: visiškai naujos auditorijos, ryškios spalvos, ką tik pabaigtų statybų kvapai... Ir nepaprastai šviesu. Tiesiogine prasme. Tai tikrai teigiamai veikia darbingumą ir nuotaiką. Tiesa, dabar, praėjus daugiau nei metams po įsikūrimo Gyvybės mokslų centre, jis man tapo tiesiog rimto darbo ir mokymosi vieta.


Ar pavyksta suderinti studijavimą su studentavimu? Kokia veikla užsiimi po studijų?
Pradžioje tikrai turėjau problemų, truputį smuko mokslai. Bet po paskutinio semestro jaučiuosi galįs teigti, kad abi šias veiklas pavyko puikiai suderinti. Po studijų dirbu, savanoriauju žurnale „Ateitis“. Be to, užsiimu visokiausiomis smulkiomis veiklomis, kurias sunku įvardyti keliais žodžiais.


Kaip apskritai vertini mikrobiologijos ir biotechnologijos studijas?
Didžiąją dalimi esu jomis patenkintas. Tiesa, su bendrakursiais greitai supratome, kad raktinis žodis čia bus „mikrobiologija“, nors dauguma stojo dėl žodžio „biotechnologija“. Dėl to kiek nesmagu, tačiau artimiausi semestrai nusimato „biotechnologiškesni“.


Kas studijuojant įdomiausia, kas labiausiai patinka?
Įdomiausia, be abejo, dirbti laboratorijose, atlikti praktinius darbus. Pirmojo kurso pabaigoje turėjome vasaros praktikas, per kurias Vilniuje ir jo apylinkėse stebėjome paukščius, rinkome dumblius ir grybus, identifikavome augalus, gaudėme vabzdžius ir vorus. Man šios praktikos paliko neišdildomą įspūdį, padėjo suvokti, kad tikrai studijuoju gamtos mokslus. Ne mažiau įdomu buvo dirbti mikrobiologijos ir biochemijos laboratorijose, auginti savo mikrobus ir su jais „žaisti“.


Gal aktyviau įsitraukei į mokslinę veiklą, gal ji sužavėjo ir savo ateitį sieji su mokslu?
Turiu prisipažinti – stoviu kryžkelėje. Ar įsitraukti į labiau mokslinę veiklą, dirbti grynai mokslinį darbą ir galbūt ateityje susieti gyvenimą ir karjerą su universitetu? O gal po bakalauro studijų pasukti į biotechnologijų įmones ar pačiam kurti šios srities verslą? Tikrai dar nesu apsisprendęs, turiu gausybę argumentų ir vienam, ir kitam pasirinkimui pagrįsti. Manau, ateinantys metai bus lemiami.

 

Ar rekomenduotum studijuoti VU Gyvybės mokslų centre?
Nevyniodamas žodžių į vatą galiu pasakyti: taip, rekomenduočiau. Net sunku kažką bepridurti. Mokymosi lygis aukštas, dauguma dėstytojų yra savo srities specialistai ir geri pedagogai, o visas pastatas dvelkia žiniomis ir inovacijomis.

 

Laisvalaikiu dirbi korepetitoriumi. Papasakok plačiau apie šią veiklą.
Nuo pat pirmo kurso antro mėnesio intensyviai įsitraukiau į popaskaitinę veiklą ir pradėjau dirbti geografijos, chemijos korepetitoriumi, o žemesnių klasių mokinius mokau beveik visų dalykų. Pradžia buvo nedrąsi, bet štai jau antri metai sėkmingai dirbu (ir uždirbu). Beje, šiemet turėjau du mokinius, kurie sėkmingai išlaikė egzaminus ir įstojo į Vilniaus universitetą. Nepaprastai džiaugiuosi ir didžiuojuosi šiuo darbu. Jis leido labiau įsigilinti į pedagogiką, kurios ateityje galbūt ir prireiks, susipažinti su Vilniumi ir vilniečiais. Visiems studentams rekomenduočiau užsiimti šia veikla. Mėgstu sakyti, kad privatus mokymas yra bene seniausia studentų „profesija“. Tikrai žinau, kad Vincas Kudirka savo studijų laikais tą dirbo, įtariu, kad ir daugiau garsių žmonių. Turiu idėją su kolege surengti korepetitorių mokymo kursus, per kuriuos pasidalintumėme patirtimis, patarimais, padrąsintume vieni kitus. Nors skamba kaip šakos, ant kurios sėdime, pjovimas, tačiau man svarbiau, kad kuo daugiau moksleivių turėtų jaunus mokytojus, kurie ne tik galėtų pasidalinti studentiško gyvenimo patirtimi, bet ir kaip niekas kitas sustiprintų motyvaciją mokytis.