Sidebar

Geriausios disertacijos autorė prostatos vėžį tyrinėja epigenetiniu požiūriu

Sausio 14 d. Prezidentė Dalia Grybauskaitė pasveikino jaunuosius mokslininkus – konkurso „Geriausia 2017 metų disertacija“ laureatus. Tarp jų – Vilniaus universiteto Gyvybės mokslų centro (VU GMC) mokslininkė dr. Kristina Daniūnaitė.

Jos daktaro disertacija „Prostatos vėžio diagnostiniai ir prognostiniai DNR metilinimo žymenys“ (vadovė prof. Sonata Jarmalaitė) pripažinta geriausia fizinių, technologijos, biomedicinos ir žemės ūkio mokslų srityje. Sėkmė jaunąją mokslininkę lydi ir toliau: šiais metais ji išvyks į podoktorantūros stažuotę Jungtinėje Karalystėje pas garsų profesorių Normaną Maitlandą iš Jorko universiteto Vėžio tyrimų grupės. „Jo grupė stipri prostatos vėžio tyrimų srityje, bet ji dirba ląstelių lygmeniu, o mes esame epigenetikai, tad bendradarbiavimas būtų naudingas abiem pusėms“, – sako dr. K. Daniūnaitė.

Jau dešimtmetį prostatos vėžį ir jo molekulinius žymenis tyrinėjanti mokslininkė pasakoja, kad prostatos vėžio tema tiek Lietuvai, tiek pasauliui labai aktuali. Šiai vėžio rūšiai būdingas aukštas sergamumo dažnis (ypač Vakarų šalyse), taip pat gana aukštas mirtingumas. Tai viena pagrindinių vyrų mirties nuo vėžio priežasčių. „Nepaisant aktyviai veikiančių diagnostikos programų, su mirtingumu gana sunku kovoti. Nors diagnostika tiek pas mus, tiek visame pasaulyje smarkiai pasistūmėjusi į priekį, o gydymo metodai tobulėja, tačiau problemos išlieka tos pačios: kaip anksti diagnozuoti šį vėžį, kaip tiksliai nustatyti diagnozę, kaip nustatyti, ar liga progresuos, kaip ji reaguos į gydymą. Jis ganėtinai brangus, o diagnostikos metodai paremti invazija. Tokios procedūros nemalonios, be to, pacientas rizikuoja užsikrėsti infekcija. Taigi siekiame sukurti diagnostinius ir prognostinius metodus, kurie padėtų atrasti biožymenis, leisiančius sumažinti diskomfortą ir nereikalingų invazijų skaičių“, – aiškina jaunoji VU GMC mokslininkė.

Jos atliktas tyrimas buvo pirmasis toks Lietuvoje: prostatos vėžiu sergančių ligonių mėginiuose buvo tyrinėjamas DNR metilinimo reiškinys ir tokio tipo biožymenys. DNR metilinimas padeda pastebėti labai ankstyvą pokytį ląstelėje, kai histologinių pokyčių audiniuose patologai nemato, o kiti klinikiniai diagnostikos metodai ankstyvajame vėžio vystymosi etape taip pat mažai veiksmingi. Molekuliniu lygmeniu jau galima pamatyti vėžio vystymosi pokyčius. Biožymenys – tai tam tikra indikacija, kurią galime ištirti, pamatuoti ir kuri leidžia pasakyti ką nors apie ligą. Pašnekovė teigia, kad prostatos vėžio atveju klasikinis biožymuo yra prostatos specifinis antigenas (baltymas), randamas vyrų kraujyje: „Prostatos vėžio ir kitų prostatos ligų atveju šio baltymo koncentracija kraujyje labai padidėjusi. Šis baltymas laikomas pagrindiniu biožymeniu prostatos vėžio diagnostikai. Tačiau jis nėra specifiškai būdingas tik prostatos vėžiui. Jeigu nustatoma padidėjusi minėto baltymo koncentracija, prostatos vėžys tik įtariamas. Tačiau to nepakanka, reikia patvirtinti kitais klinikiniais metodais.“

VU GMC mokslininkei pavyko atrasti nemažai naujų biožymenų, kurie dar nebuvo aprašyti. Tai ne tik diagnostiniai, bet ir prognostiniai biožymenys. Pašnekovė paaiškina, kad aptikus tą žymenį galima ne tik pasakyti, ar žmogus serga vėžiu, bet ir iškart įvertinti riziką, ar liga toliau progresuos: „Turime atsirinkę konkretų biožymenų rinkinį, kurie tinka ir diagnostikai, ir prognostikai, ir ligos stebėsenai. Tai unikalus žymenų rinkinys.“

Dr. K. Daniūnaitės teigimu, tiksli prostatos vėžio atsiradimo priežastis yra neaiški. Išskiriami keli pagrindiniai rizikos veiksniai: amžius, rasė, šeimos istorija. Tačiau didžiausią įtaką vis dėlto turi genetiniai veiksniai. Išorinių prostatos vėžio rizikos veiksnių kol kas nežinoma. Nors tai labiau vyresnio amžiaus vyrams būdinga liga, bet jos užuomazgų randama ir 20-mečių ar 30-mečių organizme. Be to, ši liga gali būti ilgai nepastebima: galima ir numirti nežinant, kad sergi prostatos vėžiu.

„Ligonių išgyvenamumas yra ganėtinai geras. 10 metų išgyvenamumas siekia apie 90 proc. Vadinasi, pacientas gyvena ilgai, bet turime jį ilgai ir gydyti, o gyvenimo kokybė prastėja ligai toliau vystantis, nors tai vyksta lėtai. Jeigu gydytojas diagnozuoja prostatos vėžį, tikriausiai žmogus norės jį aktyviai gydyti, bet daliai pacientų invazinio įsikišimo nereikia. Tiesiog žinodami, kad vėžys konkretaus žmogaus organizme yra ankstyvos stadijos ir nelinkęs plisti, galime jį stebėti kelerius metus arba netgi 10 metų. Dabar diagnozuojami tokie navikai, kurie nereikalauja aktyvaus gydymo“, – reziumuoja jaunoji mokslininkė.

Plačiau skaitykite laikraštyje „Onkologo puslapiai“ ir portale.

Siekdami užtikrinti jums teikiamų paslaugų kokybę, Universiteto tinklalapiuose naudojame slapukus. Tęsdami naršymą jūs sutinkate su Vilniaus universiteto slapukų politika. Daugiau informacijos