Sidebar

Geriausias VU GMC dėstytojas prof. Osvaldas Rukšėnas dėstomus dalykus pritraukia prie realaus gyvenimo

Geriausias 2018 m. Vilniaus universiteto Gyvybės mokslų centro (VU GMC) dėstytojas neurobiologas prof. Osvaldas Rukšėnas neslepia, kad toks studentų įvertinimas jam malonus.

Tačiau tai – ne pirmasis VU GMC mokslininko pripažinimas: ant kabineto sienų kabantys šmaikščiausio, mylimiausio dėstytojo, metų paskaitos diplomai liudija, kad beveik trisdešimt metų trunkanti prof. O. Rukšėno pedagoginė veikla nelikdavo nepastebėta. 2008 m. jis pripažintas VU geriausiu metų dėstytoju, o 2010 m. – geriausiu tuomečio Gamtos mokslų fakulteto dėstytoju.

Prof. O. Rukšėnas dėsto įvadą į neurobiologiją, jutimo ir suvokimo neurobiologiją, žmogaus ir gyvūnų fiziologiją, neuroanatomiją ir neurofiziologiją, fiziologiją. Neurobiologo paskaitų klausosi ne tik VU GMC, bet ir kitų VU fakultetų studentai. Jie prof. O. Rukšėno paskaitas apibūdina kaip muziką ausims ir protui.

Gero dėstytojo apibrėžimas

Moksle, kaip ir gyvenime, veikia tie patys dėsniai. Pašnekovas prisipažįsta kurso draugams vis deklaruodavęs, kad baigęs studijas su pedagogika tikrai neturės nieko bendra. Tačiau posakis „niekada nesakyk niekada“ čia itin tinka. Tad kas vis dėlto nulėmė, kad prof. O. Rukšėnas pasuko į pedagogiką? Taip nutiko dėl dviejų priežasčių: „Tuometinis dekanas nusprendė, kad fiziologiją turėtų dėstyti kas nors iš Gamtos mokslų, o ne iš Medicinos fakulteto. Viena vertus, fiziologija man buvo įdomi. Kita vertus, kadangi ši sritis plati, mano žinios buvo labai padrikos. Tad jas susisteminti galėjau imdamasis skaityti šį kursą. Iš pradžių dėsčiau žmogaus ir gyvūnų fiziologiją. Pamenu, kaip tuščioje patalpoje turėjau sukurti mokomąją laboratoriją. Atrodo, pavyko. Sulaukiau ir dekanato palaikymo. Visa tai man buvo labai svarbu.“

Šiandien prof. O. Rukšėnas skaičiuoja 28-uosius pedagoginio darbo metus. „Čia tas variantas, kai prakalbus apie metus jau galima dėti daugtaškį“, – nusijuokia mokslininkas. Pasiteiravus, o koks gi būtų gero dėstytojo apibrėžimas, kiek pamąstęs pašnekovas pateikia savąjį: „Geras dėstytojas tas, kuris vienaip ar kitaip sugeba perteikti žinias. Tam, kad jas perteiktų, pirmiausia turi sudominti dėstomu dalyku. Jeigu sudomina ir sugeba taip pateikti, kad studentai dar ką nors atsimintų, gal jau ir neblogas dėstytojas išeina.“ Pašnekovas mano, kad dėstytojas, ypač profesorius, neturėtų būti it baubas, prie kurio studentas bijotų prieiti ar ko nors paklausti. Juk jo tikslas – kažką iš dėstytojo sužinoti ar išmokti.

Dinamiški mokslai

Prof. O. Rukšėnas pedagoginiame darbe laikosi vienos principinės nuostatos: iš studentų nereikalauja mokėti dešimtukui. „Mano, kaip dėstytojo, pareiga – kiek galima kvalifikuočiau pateikti patikimas žinias. O studentai pasiima tiek, kiek jiems reikia. Savo skaitomus kursus bandau pritraukti prie realaus gyvenimo: pavyzdžiui, parodyti, kad nusileidus į smegenyse esančias sinapses nanometrų lygiu vykstantys procesai lemia vienokias ar kitokias ligas, galbūt patologiją. Jeigu žinai, kas ten vyksta, gali paaiškinti, o paskui – iš dalies pagydyti. Manau, tai keičia požiūrį į gal ne visada įdomius dalykus“, – aiškina pašnekovas. Jis visuomet stengiasi pateikti abu nevienareikšmių dalykų argumentus, nes, geriausio VU GMC dėstytojo įsitikinimu, sprendimus priimti reikia žinant galimus jų padarinius.

Kitas prof. O. Rukšėno darbo žavesio aspektas – dėstomų mokslų gyvumas, kai tiesiog akyse keičiasi vadovėlyje aprašytos mokslinės tiesos, o studentai gali tapti tokio proceso liudininkais. Tad mokslininkas stengiasi nuolat pateikti straipsnių apžvalgas ir pagal galimybes jas pritaikyti paskaitoms: „Būna, kad išėjus kokią nors sistemą staiga pasirodo nauja mokslinė informacija. Tuomet dar maloniau studentams pasakyti, kad šitame semestre pasakojau taip ir taip, o dabar yra jau visai kitaip.“

Labiausiai džiugina gerėjančios mokymosi sąlygos

Geriausią VU GMC dėstytoją žavi smalsūs, aktyvūs studentai, nebijantys paklausti vadinamųjų kvailų klausimų. Juk, prof. O. Rukšėno teigimu, kvailų klausimų nėra, tik atsakymai gali būti kvaili. Tad jam maloniausia dirbti su tais, kurie kuo nors domisi, o labiausiai nuvilia studentų abejingumas: juk šie turėtų ruoštis gyvenimui ir aktyviai įsisavinti gaunamas žinias.

Prof. O. Rukšėnas per paskaitas stengiasi išlikti pakantus, tačiau prisipažįsta vis dėlto netoleruojantis piktybiško trukdymo: per pirmąją paskaitą tiesiai šviesiai pasakantis, kad studentai gali nelankyti paskaitų, jeigu jiems neįdomu, o jeigu jau atėjo, neturi trukdyti kolegoms.

Kas vis dėlto labiausiai džiugina geriausią VU GMC dėstytoją? Jis išskiria kelis esminius aspektus. Visų pirma, geresnį informacijos prieinamumą, kai studentams sudaromos visos sąlygos patenkinti smalsumą. „Būna, kad per paskaitą kalbu vienaip, o studentai pasiguglinę iškart sako, kad yra kitaip. Jiems nuo pat pradžių pasakau, kad Aristotelio laikai praėjo, tad visko vienas žmogus žinoti negali. Natūralu, kad yra dalykų, kurių ir dėstytojas nežino“, – argumentuoja prof. O. Rukšėnas.

Jį džiugina didėjantis smalsių studentų skaičius ir jų aktyvumas. Pavyzdžiui, nors dažniausiai kursinį darbą reikia rašyti trečiaisiais studijų metais, tačiau pasitaiko ir tokių studentų, ypač tarp neurobiofizikų, kurie jau pirmame semestre paprašo aprodyti laboratorijas ir pasiūlyti temų rašto darbams.

„Turbūt bene labiausiai džiugina gerėjančios mokymosi sąlygos. Mūsų centras su savo infrastruktūra, manau, yra labai geras. Jis prisideda prie studijų kokybės didinimo. Reikšmės turi ir, atrodytų, smulkmenos. Manau, yra skirtumas, ar studentai sėdi apsilupusiose pokario stiliaus auditorijose, ar moderniose auditorijose su garso ir vaizdo įranga. Kita vertus, studentų galimybės taip pat plečiasi. Dabar jie gali imtis įvairių dominančių temų, tarkime, kosmoso biologijos. Anksčiau tai skambėjo kaip anekdotas. Be to, mūsų studentai stažuojasi ir NASA“, – privalumus vardija pašnekovas.

Viena kitą papildančios veiklos

Prof. O. Rukšėnas itin vertina grįžtamąjį ryšį ir tiki jo prasmingumu, nes, neurobiologo manymu, be grįžtamojo ryšio joks procesas negali sklandžiai vykti, todėl jis stengiasi pagal galimybes atsižvelgti į studentų pastabas: „Jeigu į dėstymą žiūri kaip į procesą ir manai, kad jis turi vystytis, keistis, grįžtamasis ryšys tampa privaloma sąlyga. Patinka tai ar ne – jau kitas dalykas. Reikia išmokti priimti tai, kad nebūtinai viskas, ką darai, yra tobula.“

Dėstymas yra tik viena prof. O. Rukšėno darbo dalis, kita – mokslinė veikla. Pašnekovas stengiasi suderinti abi, nors to kaina – dešimt ar dvylika darbo valandų per dieną, užimti savaitgaliai. Tačiau įdomumas viską nugali, be to, šios veiklos viena kitą stimuliuoja: gilindamasis į kokią nors mokslinę temą sužino ką nors tokio, ką gali pritaikyti paskaitoms.

Prof. O. Rukšėnas 2011–2016 m. ėjo tuomečio Gamtos mokslų fakulteto dekano pareigas, iki 2017 m. lapkričio vadovavo reorganizuoto fakulteto pagrindu įsteigtam VU GMC Biomokslų institutui. Mokslininkas yra Lietuvos neuromokslų asociacijos prezidentas. Su kolega prof. Aidu Alaburda už darbų ciklą „Nervų sistemos veiklos ir patologijos mechanizmų tyrimas (1996–2010)“ pelnė 2011 m. Lietuvos mokslo premiją.

Siekdami užtikrinti jums teikiamų paslaugų kokybę, Universiteto tinklalapiuose naudojame slapukus. Tęsdami naršymą jūs sutinkate su Vilniaus universiteto slapukų politika. Daugiau informacijos